KVENTINAS TARANTINAS IR CITRININĖS KREIVABUDĖS

Parengė Jurga Liaubaitė

Atėjus rudeniui ir lietingiems orams, socialinius tinklus užplūsta vis daugiau nuotraukų su miško gėrybėmis – grybais. Krepšiai baravykų, miško laukymėje augančios voveraičių šeimos, gražuolės ūmėdės, besislepiančios po nukritusiais medžių lapais, – ko tik nepamatysi. Ar pagalvojote, kad grybus nesunkiai galima užsiauginti patiems savo namuose ir derlių nuiminėti beveik ištisus metus? Abejojate?! Manau, jog pokalbis su grybų namų „Mushi Mushi“ įkūrėjomis įkvėps Jus išbandyti naują „grybavimo“ būdą, neišeinant iš namų.

„Mushi Mushi“ komanda, nuotrauka iš asmeninio archyvo

RYŠYS SU GAMTA

Akvilė Banytė ir Deimantė Misiukonytė dažnai prisistato kaip grybų entuziastės, besižavinčios grybais visose srityse, ne tik maisto ar auginimo, bet ir jų medicininėmis galiomis, kitais panaudojimo būdais, pvz., statant namus, kuriant baldus ir t. t. „Mushi Mushi“ pavadinimas gimė prisimenant Kventino Tarantino filme „Nužudyti Bilą“ (angl. „Kill Bill“) išgirstą frazę, kurią atsiliepdami telefonu vartojo japonai – „Moshi Moshi“. Taip jie sveikindavosi. Tai mane prajuokino ir, kai skambindavo draugas, pradėjau ją vartoti atsiliepdama. Galvojant, kaip pavadinti šį projektą, iškilo ši frazė, nes šiek tiek priminė anglišką žodį mushroom (liet. grybas). Taigi, nusprendžiau pavadinti „Mushi Mushi“. Man šis pavadinimas patinka dėl jo skambesio bei žaismingumo ir puikiai tiko grybų auginimui, kuris tuo metu atrodė lyg žaidimas“, – grybų namų pavadinimo istorija dalijasi Akvilė.

Abi merginos turi glaudų ryšį su gamta. Akvilė užaugo kaime. Gamta, daržas, miškas, laukai visada buvo šalia. „Iki dabar jaučiu, kaip gamtoje mano kūnas nusiramina, galva praskaidrėja, atsiranda saugumo jausmas. Užaugus svajojau būti ir dainininke, ir virėja, nes nuo pat vaikystės mėgau suktis virtuvėje“, – sako grybų augintoja.

Deimantė vaikystėje vasaras leisdavo pas senelius kaime. „Tai buvo pačios nuostabiausios vasaros ir iki dabar gamta yra ta vieta, kur jaučiuosi geriausiai. Buvau vaikas, turintis daug fantazijų, visada mintimis kažkur išskrisdavau ir įsivaizduodavau įvairiausius dalykus. Lipdymas iš molio / plastilino, tapyba ar grafika buvo tos veiklos, kurias darant tiesiog išnykdavo laikas ir man be galo patiko, todėl tikėjausi tapti menininke“, – prisimena mergina.

IŠŠŪKIS SAU

Turint didelį draugo palaikymą ir veiklių moterų pavyzdį bei įkvėpimą, Akvilei pradėti veiklą nebuvo sunku. Sunkiau buvo nuspręsti kurti įmonę ir pažiūrėti į šį dalyką rimtai, o ne kaip tiesiog į mėgstamą veiklą. Nuo idėjos, kad nori auginti grybus ir grįžti į Lietuvą, iki realių veiksmų praėjo keli mėnesiai. Tuo metu mergina neturėjo darbo ar kitos veiklos, tad apsispręsti nebuvo taip sudėtinga.

Deimantės grybų auginimo patirtis Prancūzijoje, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Deimantė su grybų auginimu susipažino savanoriaudama Prancūzijoje. „Iš pradžių neturėjau jokių didelių lūkesčių ar minčių, kad tai bus veikla, kuria užsiimsiu toliau. Tačiau jau užsiauginusi pirmuosius grybus, buvau tokia sužavėta jų išvaizdos, skonio ir pačios grybų auginimo idėjos, kad po truputį kažkur viduje pradėjo kirbėti mintis apie tokio projekto vykdymą Lietuvoje. Po kurio laiko sulaukiau Akvilės vizito Prancūzijoje ir tada lyg numanydama ji man pasiūlė kurti veiklą kartu, – pasakoja grybų entuziastė Deimantė. – Atsakiau Akvilei ne iš karto, nes truputį sukaustė nežinomybės baimė, bet pagalvojusi, kad tai yra puikus iššūkis sau ir galimybė kurti įdomią veiklą su drauge, sutikau su jos pasiūlymu.“

PIRMIEJI GRYBAI

Reikia pasidžiaugti, kad grybų auginimas suvienijo ir į gimtą šalį sugrąžino dvi lietuvaites. Akvilė studijavo magistrą Kopenhagoje ir po studijų dirbo prie trumpo projekto. Vėliau, jam pasibaigus, intensyviai ieškojo darbo Kopenhagoje, tačiau nelabai sekėsi. Tuo momentu ir susidomėjo grybų auginimu bei nusprendė grįžti į Lietuvą ir tėvų rūsyje įrengti grybų ūkį. Deimantė, baigusi savanoriauti Prancūzijoje, neturėjo jokių planų. Per daug negalvojo, kur ją vėjai nublokš, bet Akvilės vizitas sudėliojo visas mintis ir visus planus, ir taip atėjo sprendimas, kad laikas grįžti namo.

Grybų auginimo rinkiniai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Pamenu, kaip nedrąsiai ir neužtikrintai viską dariau, bijojau padaryti blogai ir viską sugadinti, – sako Akvilė. – Tačiau pavyko iš pirmo karto ir buvo labai jaudinama patirtis, stebėti kažką tavo rankomis užauginto ir tokio gražaus, nematyto (pirmieji užauginti grybai buvo ryškiai geltonos spalvos – citrininės kreivabudės)“.

Deimantės pirmoji patirtis kiek kitokia. Pirmoji grybų rūšis, kurią mergina turėjo užsiauginti, buvo gluosninės kreivabudės, bet dėl grybienos tiekėjų klaidos, jos nuostabai grybai užaugo geltoni. Tai buvo citrininė kreivabudė. „Tikriausiai įspūdingesnio grybo realybėje nebuvau mačiusi, o ir skonis pranoko prieš tai ragautus grybus! – įspūdžiais dalijasi pašnekovė. – O užsiauginus pirmąjį grybą, vėliau norėjosi tik dar, dar ir dar.“

NENULEISTI RANKŲ

„Labai lengva save pamesti tobulame Instagrame su gražiais vaizdeliais, oi, kaip lengva. Ir kaip sunku pasidalyti, kai kažkas nepavyksta“, – socialiniame tinkle rašė grybų entuziastės.

Grįžus į Lietuvą, pradžioje, merginoms atrodė, buvo vien nesėkmės, kuriomis buvo sunku dalytis Instagrame. Kadangi šioje platformoje dauguma rodomų dalykų yra pozityvūs ir sėkmingi, nelabai buvo noro dalytis, kad ir vėl buvo susimauta ir grybai neužaugo. Tačiau grybų augintojos sąmoningai pasirinko kelti ir tokias akimirkas, nes norėjosi ir kitiems parodyti, kad kai kažką darai pirmą kartą, nebūtinai viskas iškart ir pavyks. Akvilė džiaugiasi išmokusi nenuleisti rankų, jei kažkas nepasiseka iš pirmo karto.

Darbų įkarštyje, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Pirmus pusę metų mums labai nesisekė ir tikrai sviro rankos, bet to ryžto ir motyvacijos išvystyti viską sklandžiai buvo daug daugiau, – sako Deimantė. – Tikra tiesa, kad dėl didelio darbo ir pastangų esame ten, kur esame.“ Kolegei antrina Akvilė: „Dirbti reikia daug, bet gal didesnė dalis sėkmės yra noras ir motyvacija kažką gražaus paleisti į pasaulį, žmonėms suteikti džiaugsmo per naujas patirtis.“

ATRADIMAI, SUKELIANTYS DŽIAUGSMĄ

„Nelabai galvojame apie konkurenciją, kai dalijamės grybų auginimo užkulisiais, labiau norime šiomis žiniomis pasidalyti su sekėjais, juos inspiruoti užsiauginti grybų patiems. Tai ir mums buvo labai didelis atradimas, sukėlęs daug įspūdžių ir džiaugsmo, todėl norime, kad ir kiti pajustų tą grybų auginimo gėrį“, – sako pašnekovės, paklaustos ar atvirai rodydamos grybų auginimo procesą nebijančios susilaukti konkurentų dėmesio.

Merginos džiaugiasi, kad jų vartotojai yra labai linkę į naujoves, ištroškę naujų veiklų, naujos patirties. Daugelis jų gyvena didmiesčiuose. Akvilė ir Deimantė jaučiasi labai dėkingos turėdamos tokią didelę ir palaikančią bendruomenę aplink save.

Ateityje grybų entuziastės „Mushi Mushi“ įsivaizduoja turėsiančios daugiau produktų savo asortimente, grybų auginimo dirbtuves, renginius, susitikimus ir dar daugiau žmonių, atradusių grybų auginimo džiaugsmą. Savo sekėjams norėtų palinkėti gero grybų derliaus ir smagių akimirkų auginant grybus!

TYLOS PALIESTI

Parengė Jurga Liaubaitė

Tikriausiai daugelis iš mūsų vaikystėje yra žaidęs žaidimą „Tylos karalius“, kai kuo ilgesnį laiko tarpą negalima ištarti nė žodžio. Tuomet konkuruoji su draugais, sieki tikslo žūtbūt laimėti. Suaugus tokio pobūdžio žaidimai įgauna kiek kitokias formas ir suteikia jau visai kitą prasmę. Paskutinį savo atostogų ir vasaros savaitgalį (rugpjūčio 24–27 dienomis) atvykau į šalia Čiobiškio kaimelio įsikūrusį meditacijų centrą „Zen miškas“. Nuostabios gamtos apsuptyje vedami mokytojo Amando Paulausko pasinėrėme į beveik keturias dienas trukusią tylą.

„Zen miškas“, nuotrauka iš https://www.facebook.com/zen.miskas.ciobiskis/photos

LŪKESČIAI

Į „Tylos stovyklą“ atvažiavau neturėdama jokių lūkesčių. Kadangi laikau save uždaru žmogumi, tyla manęs negąsdino ir, gavusi rekomendaciją, nusprendžiau save savotiškai išbandyti. Norėjosi ramiai susidėlioti mintis artėjant rudeniui ir manęs laukiantiems darbams. Atvirai – net negalėjau išsikelti sau jokio tikslo, ko būtent siekiu buvimu čia šį ilgąjį savaitgalį. Tikriausiai neatsitiktinai ištraukiau kortą – „Tingumas“, kuri turėjo nukreipti link to, kaip turėčiau jaustis ir ko siekti būdama čia.

Senbuvių (atvykusių į stovyklą jau antrą kartą) pasakojimai, kad po pirmos „Tylos stovyklos“ jautėsi padarę geriausią savo gyvenimo sprendimą čia atvykti, nuteikė optimistiškai. „Tylos stovykloje“ galioja kiek kitokios taisyklės. Esi žmonių apsuptyje, bet negali su jais bendrauti nei gestais, nei veido mimikomis. Čia gali būti šiek tiek savanaudis ir už tai tavęs niekas neteis. Susikaupimas ir visas dėmesys fokusuojamas į tavo vidų, mintis, o ne į išorę ir aplinkos sukeliamus dirgiklius. Telefonas saugiai keturias dienas praguli tam specialiai skirtoje dėžutėje.

RUTINA

Pusė septintos ryto. Išgirstame garsų varpo skambesį. Abejonės, kad nepavyks rytais laiku pabusti, išnyksta. Esu apgyvendinta kambaryje, kuris yra tiesiai po šiuo „žadintuvu“, nuo kurio garso vibruoja visos kambario sienos, ir ne tik. Kitais rytais pavyksta pabusti kiek anksčiau. Aplink dar tamsu, šalia lovoje girdimas duslus kambariokės kvėpavimas miego metu, virš galvos pasigirsta medinių grindų girgždesys nuo žingsnių, artėjančių prie varpo, skelbiančio naujo ryto pradžią. Tingiai keliuosi ir, atlikusi rytines procedūras, pakylu į bendrą erdvę / salę, kur vyksta visi dienos užsiėmimai. Panirus į tylą, laikas tarsi sulėtėja. Mintys išsilakstė kas sau, galva lengva – tai man retai būna. O juk mintys ir formuoja mūsų emocijas. Jos savo ruožtu – reakcijas, kurios prisideda prie žmogaus charakterio formavimosi. Nesikeičiant mūsų mąstymui ir mintims, negalime tikėtis, kad kas nors pasikeis ir mus supančioje aplinkoje bei gyvenime.

Po rytinės mankštos, meditacijos ir pusryčių turime laisvo laiko sau. Dabar galime apgalvoti, ką išgirdome paskaitų metu, taikyti praktiškai kvėpavimo, sąmoningumo valdymo ir, aišku, tylos praktikas. Man visuomet buvo artima gamta, laikas miške ir ilgi pasivaikščiojimai. Dažniausiai, kai galva perkrauta minčių, einu pasivaikščioti. Koncentruojantis į ėjimą, mintys susidėlioja į reikiamus „stalčiukus“. Būdama „Tylos stovykloje“ susipažinau su meditacija vaikštant. Tai labai panašu, ką ir pati darydavau savo gyvenime, bet viskas vyksta daug lėčiau, koncentruojantis į kvėpavimą ar į žingsnius. Judesys ir veiksmas daug ramesnis ir lėtesnis, atliekant viską su daug didesne atida. Ir iš tikro, išėjus į mišką juk nereikia niekur skubėti. O dažnai pagauti inercijos ir čia norime skubėti ir neatsipalaiduojame. ATIDA –  žodis, kurį tenka pergalvoti ir „įsisavinti“ iš naujo. Atidžiai stebėti savo veiksmus, mintis, aplinką, patiriamus jausmus. Išsigryninti savo tikslus, vertybes, gyvenimo filosofiją. AR AŠ JUOS TURIU? Ar tiesiog plaukiu pasroviui ir dėl to kartais pasijaučiu iki šiol nieko prasmingo nenuveikusi savo gyvenime. O gal per daug save plaku vis kažko ieškodama, nors viskas labai paprasta. Tereikia mažiau negatyvių minčių, džiaugtis akimirka, kuri mums suteikta, vertinti ją ir apmąstyti, ką mūsų veiksmai duoda, mokėti už ją būti dėkingiems.

GAMTA

Čiobiškio gamta – nuostabi. Miško takais gali tyloje pasivaikščioti, pasiklausyti paukščių „pašnekesių“ ar kalenimo į medžio kamieną. Prisėsti po senu, šimtą metų menančiu ąžuolu. Stebėti, kaip saulės spinduliai skverbiasi pro medžio lapiją. Raminanti upės tėkmė retkarčiais sutrikdoma savaitgalį pakeliauti nusprendusių baidarininkų irklų grybšnių ir šūkčiojimų ar oro įkvėpti iššokančių ir vėl panyrančių į savo gelmių pasaulį žuvų. Gera įsižeminti basomis einant miško paklote, žvyrkeliu, vedančiu į Čiobiškio kaimelį, ar ryte brendant rasota pieva. Nieko nėra gražiau, kai vakarėjant pro atdarus salės langus, baigus medituoti, girdi praskrendant ir klykiant gerves. Apgaubia ramuma, ir norisi sustabdyti šią akimirką.

Čiobiškio kaime net šeštadienį žmonių beveik nėra. Prie parduotuvės gali pamatyti porą besišnekučiuojančiųjų. Paėjus dešiniau – mažos kapinaitės, pavienis žmogus ateina prisileisti vandens, kad palaistytų gėles ant artimųjų kapo. Centrinis kaimo objektas – balta mūrinė bažnyčia, papuošta medinėmis religinėmis skulptūromis. Kaip būdinga mažiems miesteliams, Mišios čia būna tik porą kartų per savaitę – savaitgaliais.

MINTYS

Laisvo laiko sau „Tylos stovykloje“ turime per dieną kelias valandas. Kitas laikas skirtas įvairioms praktikoms, kūno bei proto atpalaidavimo metodikoms pažinti ir praktikuoti. Reguliarus, sąmoningas sveiko vegetariško maisto vartojimas taip pat labai prisideda prie geros savijautos ir šviesesnio proto. Čia taip pat reikalinga atida: kada valgai, ką valgai, kaip valgai, kokios tavo mintys valgant. Visur reikalinga koncentracija. Nėra taip lengva ją išlaikyti ir, pastebėjus nuklydimą, svarbu rasti jėgų sugrįžti į pradinį tašką – pradėti nuo pradžių. Mūsų mintys dažnai sukelia nerimą. Galvoje kartais galime susikurti nerealių bauginančių scenarijų apie paprasčiausius dalykus – ir tik koncentracija yra geriausias vaistas nuo nerimo. Turime suprasti, kad klysti gyvenime yra normalu ir žmogiška. Iš klaidos reikia pasimokyti – čia nereikalinga nei kaltė, nei gėda. Dažnai tai esame linkę pamiršti. Pirmiausia turime būti geriausiu draugu sau, o po to jau galėsime būti geriausiais draugais savo artimiesiems ir aplinkiniams žmonėms.

PATYRIMAI

Artėjant paskutiniajai, ketvirtai, „Tylos stovyklos“ dienai, lyg pajusdavau kirbant nerimą. Net negaliu tiksliai įvardyti, kodėl. Iš karto po stovyklos, pirmadienį, jau turėjau grįžti į darbą. Norėjosi po čia praleisto laiko turėti dar kelias dienas apmąstyti tai, kokią dovaną kiekvienas čia gavome, bet yra, kaip yra. Paskutinę dieną turėjome progą pagalvoti ir sau atsakyti į esminius klausimus, kas mums yra meditacija, kodėl jos mums reikia, ką ji kiekvienam mūsų duoda. Aptarėme energijas, vyraujančias mūsų kūne, ir kaip jas stiprinti. Laukė paskutinė ir, sakyčiau, rimčiausia praktika per visą „Tylos stovyklą“. Kiekvienas, buvęs ten, išgyveno skirtingus pojūčius, bet, tikiu, kad atrado savyje kažką naujo ar paleido / susitaikė su tuo, kas seniai neramino ir spaudė širdį. Aš pati atlikdama šią praktiką net nepajutau, kaip kūnas visiškai atsipalaidavo, akys pasruvo ašaromis ir kelio atgal nebebuvo – tik leisti sau kvėpuoti ir išgyventi / paleisti visa, kas susikaupę mano viduje. Dabar net tiksliai nepasakysiu, nuo ko viskas „atsirakino“. Buvo kiek nejauku, vienu momentu degiau noru atsistoti ir išeiti, bet, kai suvoki, kad tai darai ne dėl kitų, o pirmiausia dėl savęs, mintys nurimsta ir priimi viską, kas vyksta čia ir dabar.

PABAIGAI

Man labai patiko viena paskutinių vieno stovyklos dalyvio išsakytų minčių, kad atvykome čia visi nepažinodami vienas kito, išvykstame taip pat gerai nesusipažinę, bet per šį ilgąjį savaitgalį išgyvenę ir patyrę tiek, kad tai ilgam ir neišdildomai liks mūsų atmintyje.

Ačiū visiems „tylos broliams ir sesėms“ už buvimą kartu ir atskirai tyloje. Ačiū už išplautas ir iššluostytas lėkštes bei sutvarkytą virtuvę. Ačiū už puodelį arbatos. Ačiū kambariokei už toleranciją ir ramios atmosferos kūrimą. Ačiū mokytojui Amandui Paulauskui už pasidalytas žinias, šiltą ir jaukų bendravimą, savo elgesiu ir veiksmais parodytą pavyzdį.

Daug kas klausė, ar kartočiau šią patirtį. Neišsižadu to ir, manau, kad kada nors kelias vėl atves, jei ne į „Zen mišką“, tai į kitą gražią vietą pabūti su savimi tyloje.   

TARP EILUČIŲ...

Savo straipsnių herojams siunčiu dešimt klausimų. Atsakymai į juos vėliau virsta pasakojimu – istorija apie juos pačius ir jų veiklas. Šiandien ir aš nusprendžiau atsakyti į šiuos klausimus, praskleisti savo veiklos užkulisius ir susipažinti su savo skaitytojais truputį iš arčiau.

www.99plius1.lt įkūrėja – Jurga Liaubaitė, nuotraukos iš asmeninio archyvo

1. Kaip save pristatytumėte nepažįstamam žmogui?

Niekada nemokėjau ir iki šiol nemoku savęs pristatyti. Vadovaujuosi tuo, kad žmogaus atlikti darbai turi kalbėti už jį patį. Gyvenime esu dukra, sesuo, draugė, kolegė. Bendraudama su straipsnių herojais prisistatau kaip internetinio puslapio 99plius1.lt įkūrėja – JURGA LIAUBAITĖ.

2. Kuo vaikystėje svajojote būti užaugusi?

Būdama maža visiems sakydavau, kad užaugusi būsiu aktore. Vaidindavau mažus spektakliukus, deklamuodavau eilėraščius, kurdavau improvizuotas televizijos laidas. Su laiku svajonės keitėsi. Mokykloje sekėsi rašyti rašinius, su klasiokais kūrėme mokyklos laikraštuką, atsirado noras sieti ateitį su žurnalistika. Nepavykus įstoti į žurnalistikos studijas, atsidūriau grafinės komunikacijos ir knygų leidybos kelyje. Niekas nevyksta šiaip sau – iki šiol knygos užima svarbią vietą mano gyvenime.

3. Kada startavo internetinis puslapis 99plius1.lt? Kas paskatino tai pradėti?

Pirmas straipsnis buvo publikuotas 2021 m. sausio 27 dieną. Vis dar tęsėsi pandemija. Su kiekviena diena kildavo naujų klausimų, norėjosi kažkokiu būdu save įveiklinti, o ne galvoti apie negatyvius dalykus. Rašymas pasirodė geriausias būdas ir savotiška terapija.

4. Ar sunku buvo ryžtis pradėti šią veiklą? Kiek laiko praėjo nuo idėjos iki realių veiksmų?

Minčių kurti internetinį puslapį turėjau jau anksčiau, tik sukantis darbų sukūryje niekaip nepavykdavo jų išsigryninti. Pandemijos laikotarpiu viskam priverstinai sustojus ir nurimus, mintys palaipsniui susidėliojo į savo vietas. Iškėliau sau savotišką ultimatumą – DABAR ARBA NIEKAD.

5. Kam skirta Jūsų internetinė svetainė? Kaip apibūdintumėte savo skaitytoją?

Straipsnius gali skaityti visi norintys, nėra apribojimų. Dalis skaitytojų, aišku, yra draugai, kuriems įdomu, kaip man sekasi, ir mane taip palaiko. Tikiu, kad yra ir daugiau skaitytojų, kuriems įdomu sužinoti apie žmonių įgyvendintas svajones, projektus ir plėtojamas veiklas, kad čia gali atrasti kažką naujo. Galbūt įkvėpti ir paskatinti patiems save naujoms svajonėms ar pokyčiams.

6. Koks buvo pirmas publikuotas straipsnis? Kaip tuomet jautėtės?

Buvo nedrąsu. Pirmą straipsnį rašiau apie savo pusbrolio šeimos Linos ir Giedriaus Bertulių vykdomą veiklą „LinBerBeauty“. Tai buvo nauja patirtis tiek jiems, tiek ir man. Visada būsiu dėkinga, kad drauge leidosi su manimi į šią avantiūrą.

7. Kaip pasirenkate savo straipsnių herojus?

Pirmieji straipsniai buvo apie tuos žmones, kuriuos netiesiogiai žinojau iš socialinių tinklų. Man buvo įdomi jų veikla ar pati buvau jau išbandžiusi jų produktus. Norėjosi, kad ir daugiau žmonių apie tai išgirstų. Vėliau pradėjau rinktis pašnekovus pagal tematiką, pvz.: kelionės, maistas, amatai.

Esu atvira pasiūlymams ir bendradarbiavimo galimybėms. Jei norite platesnei auditorijai papasakoti apie savo veiklą, bet sunkiai sekasi dėlioti žodžius, galiu Jums pagelbėti.

8. Ar turite kažkokių rašymo ritualų? Kaip atrodo straipsnio rašymo procesas?

Kadangi pandemijos laiku tiesioginis bendravimas su asmenimis buvo ribojamas, savo straipsnių herojams siųsdavau klausimus elektroniniu paštu. Toks bendravimo modelis išliko iki šiol. Gavusi atsakymus į klausimus, juos ne vieną kartą perskaitau, kol mintyse pradeda dėliotis straipsnio detalės. Belieka prisėsti prie kompiuterio ir sakinys po sakinio užrašyti naują istoriją. Būna, kad kažkas nesiriša, trūksta kažkokio jungiamojo elemento. Tuomet trumpam viską atidedu. Atsitraukus, netikėčiausiu metu gali ateiti mintis, kuri sklandžiai sujungs ir užbaigs rašomą straipsnį.

9. Yra manoma, kad sėkmingos veiklos paslaptis yra 1 proc. talento ir 99 proc. sunkaus darbo. Kokia Jūsų veiklos formulė? Kas Jus įkvepia ir veda į priekį?

Kiekvieną darbą stengiuosi padaryti geriausiai, kaip tik galiu. Jei ko nemoku, domiuosi ir aiškinuosi, kaip išspręsti kilusias problemas. Iš savęs visada reikalauju daugiau. Šiai veiklos formulei tikrai pritarčiau. Neužtenka vien būti talentingam, reikia įdėti daug darbo, talentą auginti ir siekti kuo geriausių rezultatų savo srityje.

Save laikau intraverte ir po savaitės darbų dažnai pasijuntu išsekusi. Tuomet aunuosi patogius batus ir einu pasivaikščioti. Tai gali būti miškas ar siauros Senamiesčio gatvelės. Stebint aplinką, klausantis gamtos garsų, pailsi protas ir mintys vėl nugula į joms skirtus stalčiukus. Esu stebėtoja ir klausytoja. Įkvėpimo ieškau parodose, kine, muzikoje, net tyloje.

10. Ko palinkėtumėte sau ir Jūsų straipsnius skaitantiems asmenims?

Norėčiau palinkėti gero laiko, įkvėpimo, svajonių, postūmio jas įgyvendinti. Būna, kad nešiojiesi kokią mintį, ir reikia tik vieno laiku pasakyto žodžio, padrąsinimo, kad ryžtumeisi pokyčiui. Norėčiau, kad mano straipsnių herojams sektųsi kuo geriau ir jie taptų įkvėpimu visiems skaitytojams. 

JAUKU-KU: BUVIMAS ČIA IR DABAR YRA TIKRASIS DŽIAUGSMO ŠALTINIS

Parengė Jurga Liaubaitė

Sklaidydama interneto svetainės „Jauku-ku“ puslapius nejučiomis prisiminiau 2006 m. Kristijono Vildžiūno filmą „Aš esi tu“. Jame vienišas architektas, metęs darbą biure, nusprendžia iš esmės pakeisti savo gyvenimą ir gūdžiame miške pasistato namelį medyje. Tuo metu atrodžiusi netikėta ir inovatyvi idėja, šiais laikais jau nieko nenustebintų. Dvi draugės, jaukuku.lt įkūrėjos – architektė Ieva Benetė ir fotografė Greta Juodžiukynaitė, – jau kelerius metus dalijasi išskirtinių poilsio vietų gamtoje rekomendacijomis ir pristato jaukių, mažų namelių kolekciją.

Jauku-ku.lt įkūrėjos Ieva Benetė ir Greta Juodžiukynaitė, „Sesė saulė“ nuotrauka

NAMELIS MEDYJE

„Jauku-ku“ interneto svetainė atsirado jau daugiau nei prieš trejus metus, 2019 m. lapkričio mėnesį. Tuo metu aktyviai kūriau ir pati stačiau namelį medyje savo kaime Verebiejuose, Alytaus rajone. Norėjosi dalytis savo statomo namelio progresu ir kitais projektais, skleisti nedidelių namelių, tvarumo, poilsio gamtoje idėjas – nusprendžiau sukurti tam svetainę, – apie projekto pradžią pasakoja I. Benetė. – Idėją, kad noriu dirbti su mažais nameliais, sugalvojau dar studijuodama. Tuomet po studijų net buvau išvykusi į praktiką šia tema – 2016 m. Vokietijoje įmonėje „Baumraum“ projektavau ir stačiau namelius medžiuose. Grįžusi į Lietuvą, nepaleidau šios minties, – kai pasidalijau savo nameliu, norėjosi parodyti ir kitas įdomias nakvynės vietas. Tuo metu Lietuvoje tokio pobūdžio poilsio vietų buvo dar tiek nedaug, jog tikrai nemaniau, kad „Jauku-ku“ virs tęstine veikla!“

Paukščių namelis medyje Verebiejuose, „Sesė saulė“ nuotrauka

G. Juodžiukynaitė, prieš prisijungdama prie „Jauku-ku“ ir pradėdama dirbti su Ieva, namelių atradimais dalydavosi savo Instagram paskyroje. Pirmieji nameliai „Atokampis“ ir „Varėna Treehouse“ pastatyti 2017–2018 metais. Pašnekovė džiaugiasi, kad tuo metu turėjusios po vieną namelį, dabar šios vietos turi jų po keturis.

Atokampis, „Sesė saulė“ nuotrauka

Varėna Treehouse, „Sesė saulė“ nuotrauka

JAUKŪS PABĖGIMAI Į GAMTĄ

„Prisimenu, kad pradžioje aš tiesiog ant pirštų suskaičiavau vietas, kur galėčiau parašyti, – jų buvo gal 6–7 ir man atrodė, kad tai viskas, ką turime ir artimiausiu metu turėsime Lietuvoje. Vieni iš pirmųjų mūsų partnerių – „Rest in Forest“, „Getaway to forest cab“, „Asalnų stovyklavietė“. Esame dėkingos, jog jie patikėjo ir pasitikėjo mumis ir mūsų idėja nuo pat pradžių! Mūsų džiaugsmui – kaip tik tuo metu maži nameliai Lietuvoje pradėjo dygti lyg grybai po lietaus ir dabar mes vos spėjame dalytis gražiomis naujienomis“, – šypsosi moterys.

Getaway to forest cab, „Sesė saulė“ nuotrauka

Pašnekovės tiki, kad savo vykdoma veikla padeda žmonėms susiplanuoti mažus gamtiškus pabėgimus, pasidžiaugti Lietuvos gamta. „Jauku-ku“ patiks visiems, kurie mėgsta derinti gamtą ir nuotykius su jaukumu, ramybe, patogumu ir estetika. Svajojantiesiems apie nuosavą namelį ar planuojantiesiems atverti naujo namelio duris svečiams – architektės Ievos ir fotografės Gretos sukaupta patirtis gali padėti šias svajones įgyvendinti.

Asalnų stovyklavietė, „Sesė saulė“ nuotrauka

NESIBAIGIANTYS ATRADIMAI

„Mane nuo mažens žavėjo gamta ir menas, – sako I. Benetė. – Pasirinkau architektės profesiją, tad maži nameliai gamtoje puikiai atitinka mano vertybes. Juose galima pajusti stiprų ryšį su gamta, pabūti joje esant bet kokiam orui. Taip pat toks poilsis padeda pajausti, jog tikrai laimei daug nereikia.“

„Maži nameliai mane traukia begaliniu jaukumu ir nuotykių dvasia, – antrina G. Juodžiukynaitė. – Mėgstu laiką leisti lauke, bet turėti galimybę atsipalaiduoti komfortiškoje aplinkoje. Esu fotografė, gyvenu matydama mažus, estetiškus momentus – namelių idėja visus šiuos dalykus puikiai sujungia. Mažuose nameliuose vyksta lėtas gyvenimas, o juos supanti aplinka siūlo nesibaigiančių atradimų – jeigu ne gyventi, tai bent jau pabėgti savaitgaliui į tokias vietas yra be galo gera.“

Doyou place, „Sesė saulė“ nuotrauka

Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos rinkdamosi objektus atsižvelgia pašnekovės, yra lokacija ir vietos dydis. „Jauku-ku“ bendruomenei pristatomi maži, 2–6 asmenims skirti, nuošaliau, privačiose vietose, arčiau gamtos esantys nameliai. Kiti kriterijai yra šiek tiek abstraktesni, ne taip lengvai apibrėžiami, dažnai kiekvienu atveju atskirai abiejų projekto kūrėjų išdiskutuojami. Svarbus vietos jaukumas, autentiškumas, išskirtinumas savo lokacija ar architektūrine išraiška. Taip pat didelę įtaką daro vietos savininkai, kurie gali pasidalyti patrauklia vietos istorija, praturtinti viešnagės patirtį papildomomis veiklomis.

Paukščių namelis medyje Verebiejuose, „Sesė saulė“ nuotrauka

„Aptardamos praeitus metus skaičiavome, kad 2022 m. nebuvo nė vieno mėnesio, kurį būtume praleidusios neaplankydamos nors vienos poilsio vietos. Kartais keliaujame abi kartu, kartais – pasiskirstome po vieną, kad spėtume aplankyti daugiau. Mums svarbu pamatyti vietas gyvai, susipažinti su namelių savininkais, pajausti atmosferą – tai padeda gyviau, tikriau, asmeniškiau pristatyti namelius ir po to turėti galimybę parekomenduoti žmonėms tai, kas atlieptų konkrečius jų poreikius. Rezervacijos sistemoje šiuo metu turime tik keletą vietų, kurių nesame aplankiusios, ir tikimės, kad šį sezoną aplankysime ir jas“, – mintimis dalijasi Ieva ir Greta.

ŠIRDŽIAI MIELA IDĖJA

„Jei reikėtų ant svarstyklių dėti darbą ir talentą – mūsų atveju jas tikrai nusvertų darbas, – paklaustos apie veiklos sėkmės formulę sako pašnekovės. – Nors mūsų veiklą lydi sėkmė (valio!), skiriame nemažai laiko ir jėgų, kad projektas augtų. Sudėtingiausi ir laikui imliausi darbai (pavyzdžiui, rezervacijos sistemos diegimas ir palaikymas) dažniausiai juk yra nematomi galutiniam vartotojui, bet mes galime pasidžiaugti, kad dalį darbų, kurie lieka už kadro, galime daryti jaukiuose nameliuose, sėdėdamos šalia židinio ir pro langą žiūrėdamos į besikeičiančią gamtą. Tad galime sakyti, kad „Jauku-ku“ variklis – širdžiai miela idėja, kuria abi tikime ir didžiuojamės. Manome, kad siekiant sėkmės, svarbu pasirinkti tinkamą darbo sritį, kurioje džiugina ne tik rezultatas, bet ir procesas. Taip pat svarbu – vertybiškai panašūs žmonės, su kuriais dirbi. Geroje komandoje gali ne tik pasidalyti darbais, bet ir diskutuoti, dalytis patirtimis, nuomonėmis. Pabaigai – būtina rasti erdvės darbams aptarti ir naujoms mintims generuoti. Neleidžiame sau užsisukti kasdieniuose darbuose ir, dažniausiai keliaudamos aplankyti namelių, skiriame daug laiko pokalbiams – taip gimsta geriausi problemų sprendimo būdai, prisijaukinamos net ir labiausiai jaudinančios idėjos.“

Nors visur girdi, kad būtina turėti ilgalaikių svajonių, kad jos tikrai išsipildytų, Ieva ir Greta nėra tikros, ar tokią konkrečią penkmečio viziją turi. Tačiau tikrai gali pasakyti, kad „Jauku-ku“ gimė kaip idėjinis projektas, tad ir toliau augins jį taip, kaip sako jų širdys.

Vaizdas beržų namelio prieigose, „Sesė saulė“ nuotrauka

„Norime, kad ši veikla pirmiausia neštų džiaugsmą mums ir būtų naudinga „Jauku-ku“ bendruomenei, tad jeigu artimiausius (trejus ar penkerius) metus projektas augs taip pat smagiai, kaip kad augo nuo veiklos pradžios, – mes būsime laimingos ir dėsime pastangas, kad jis klestėtų. Atsižvelgiant į tai, kiek daug tokių mažučių poilsio vietų per pastaruosius dvejus trejus metus Lietuvoje atsirado, galime drąsiai teigti, kad lietuviai šia poilsio idėja susidomėjo ir žavisi. Žmonėms norisi privatumo, ramybės, galimybių atsitraukti iš skubančio pasaulio“, – įsitikinusios pašnekovės.

Sau ir klientams jos nori palinkėti to, ko visada pritrūksta, – atrasti kokybiško laiko sau ir savo artimiesiems, jausti ramybę ir ryšį su mus supančiu nuostabiu pasauliu.

„LAUKINĖ VIRTUVĖ“: GAL IR LAUKINIAI AUGALAI SULAUKS SAVO RENESANSO

Parengė Jurga Liaubaitė

Maisto kultūra šiuo metu pasaulyje ypač išplitusi. Žinomiausi virtuvės šefai taikydami įvairias technologijas siekia išgauti kuo įmantresnių skonių, nustebinti netikėtais produktų deriniais. Kartais didesnį susižavėjimą kelia patiekalo išvaizda, bet ar nepamirštama jo maistinė vertė. Apie tai, kaip laukinius augalus galima naudoti kasdieniuose patiekaluose, juos praturtinant maistinėmis augalų savybėmis, pasikalbėjome su socialinio tinklo „Instagrame“ paskyros „laukine_virtuve“ autore Monika Dulke.

NESPJAUK Į ŠULINĮ…

„Visada sakiau, kad niekada nebūsiu blogere ar rašysiu apie maistą, bet, kaip sako, nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti, – juokaudama pokalbį pradeda Monika. – Nemoku nei rašyti gražių tekstų, nei fotografuoti ir nesu virėja, ir tikrai kartais pasvarstau, ką aš čia darau. Tačiau mane paskatino tai, kad lietuvių kalba buvo labai mažai tokia forma pateikiama informacijos apie laukinius augalus. Tiesiog nutariau dalintis savo kelione. Jei pavyks kažką sudominti išbandyti laukinių augalų savo virtuvėje, man bus džiugu. Tik prieš vartojimą įsitikinkite, kad žinote, ką ragaujate, pradėkite nuo pažįstamų augalų. Tikrai neskatinu eiti per pievas ir tiesiog viską ragauti.“

Lauko gėrybės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Moteris teigia neturinti ypatingo polinkio šeimininkauti, gaminti ar įtikti kitiems. Nemėgsta sekti receptu, gaminimas jai – kūrybos forma, kai niekada neaišku, kas gausis. „Kaip mano vyras sako, jei ir norėčiau, negalėčiau pagaminti taip pat, – sako pašnekovė. – Todėl laukinių augalų naudojimas yra nauja forma išbandyti naujus dalykus, skonius, derinius.“

NORISI IŠBANDYTI

M. Dulkės kelias į laukinių augalų vartojimą buvo vingiuotas. Moteris net negalėtų įvardyti, kur jis tiksliai prasidėjo. Nuo vaikystės mėgo laukinius augalus ir miškuose praleisdavo daug laiko, bet studijų metais visai nuo to nutolo. „Studijų metu susidomėjau vynais, baigiau someljė mokyklą ir tai ilgai išbuvo mano dėmesio centre, – pasakoja ji, – bet, manau, koronavirusai ir karantinai pakeitė visų mūsų įpročius, nebevyko vyno renginių ir degustacijų, todėl nuo to nutolau. Tuo metu jau domėjausi tradicine kinų medicina, lankiau akupunktūrą ir pradėjau gilintis į mitybos pagrindus. Pripažinsiu, man buvo per sudėtinga.“

Viena mintis giliai paveikė Moniką ir nukreipė kita linkme. Pagal tradicinę kinų mediciną žmonės turėtų naudoti savo klimato augalus ir vaistažoles. Sekdama šia mintimi moteris pradėjo apie tai skaityti ir daugiau domėtis. Nuostabą kėlė tai, kad informacijos lietuvių kalba apie tai buvo labai mažai.

Dilgėlių sėklos, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Informacijos, idėjų išbandyti tinklaraštininkė ieško angliškai ir vokiškai. Seka daug austrų, vokiečių laukinių augalų pedagogų, taip pat anglų kalba holistinės sveikatos specialistų. „Pripažinsiu, – atvirauja moteris, – prieš įvesdama naują laukinį augalą į savo virtuvę skaitau apie jį trimis kalbomis ir randu galybę idėjų, kurias noriu išbandyti.“

MAISTINĖ AUGALŲ VERTĖ

„laukine_virtuve“ skirta smalsiems žmonėms, pasiruošusiems išbandyti kažką naujo, kitokio. Konkrečių tikslų pašnekovė sakosi neturinti, bet norėtų ateityje užsiimti laukinių augalų edukacijos projektais.

„Dauguma laukinių augalų yra matomi kaip vaistažolės, kurios naudojamos jau sergant. Bet aš manau, kad laukinius augalus galima integruoti kaip kasdienį, daug maistinių savybių turtingą maistą, kuris gali padėti išvengti ligų, o ne tik vartoti, kai ligos mus kamuoja, – sako Monika. – Žinoma, reikia atsižvelgti į kiekį ir augalų savybes, bet, manau, šiuo metu yra per daug baimės, siejamos su laukinių augalų vartojimu, ateinančios ir dėl žinių trūkumo. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Austrijoje yra specialybė – laukinių augalų pedagogika, skirta suteikti kitiems specializuotų žinių apie laukinių augalų vartojimą.“

„Pastaruoju metu mane labai traukia atgal į gamtą, tai tapo ramybės, smalsumo ir kūrybingumo laiku, – mintimis dalijasi pašnekovė. – Iš kitos pusės, kuo labiau tuo domiuosi, tuo labiau suprantu, koks maistine verte yra tuščias maistas iš prekybos centrų. Sode auganti dilgėlė yra maistingesnė ir ekologiškesnė nei špinatai iš plastikinio pakelio.“

Paprašėme Monikos pasidalyti vienu iš laukinės virtuvės receptų, kuris tiktų ir šventiniam stalui: „Mano šventinis favoritas yra orkaitėje keptų burokėlių, raudonųjų pupelių, marinuotų agurkėlių, krapų, dilgėlių sėklių salotos su aliejumi, majonezu ar veganišku sėmenų majonezu. Galima dar dėti granatų sėklų ar graikinių riešutų.“

Rudens salotos, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Monikos manymu, yra sukurta stipri vartojimo kultūra – pirkti. Labai daug kalbama apie tokius supermaisto produktus kaip avokadas, šalavijo (angl. chia) sėklos, spirulina, bet niekas nereklamuoja dilgėlių, kiaulpienių ar kitų augalų, kurie auga tiesiog šalia. „Manau, prožektorių šviesa nepaskirstyta tolygiai, – sako Monika, – o juk mes svečius norime nustebinti įmantriais, populiariais dalykais, kokiu nauju internete išgirtu receptu, o ne keptais kiaulpienių iš sodo pumpurais. Šalia turime nuostabių produktų, kuriuos galima atrasti iš naujo. Juk itališkos picos kažkada irgi buvo varguolių maistas, tad gal ir laukiniai augalai sulauks savo Renesanso.“

DŽIAUGSMO AKIMIRKOS

M. Dulkė savo veiklos darbu nelaiko, labiau poilsiu ir kūrybine veikla po darbo, bet, žinoma, norint iš tam tikros veiklos pragyventi, pasikeičia veiklos formulė ir koncentracija į rezultatą. Pašnekovės manymu, kiekviena veikla ar darbas turi išlaikyti tam tikras džiaugsmo akimirkas, kitaip tai nebeteiks malonumo. Šiuo metu laukinėje virtuvėje Monika jomis ir dalijasi.

Dilgėlių ir ananasų sultys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Man šiuo metu sunku įsivaizduoti, kur mane gyvenimas nuneš per ateinančius 5 metus – šiuo metu nekuriu didelių penkmečio planų, – sako tinklaraštininkė. – Stengiuosi atsisakyti kontrolės ir planų iliuzijos, tiesiog priimu gyvenimo dovanas ir pamokas. Bet, jei leisčiau sau pasvajoti, manau, galėčiau įsivaizduoti. Dirbčiau dalį etato dabartinėje darbo sferoje (finansų srityje) kažkur tolimoje sodyboje, o likusį laiką skirčiau laukinių augalų pedagogikos projektams. Visiems palinkėčiau būti kūrybingiems ir atviriems naujiems dalykams.“

„MARGAS MIŠKAS“: SPALVŲ, FORMŲ IR EMOCIJŲ ĮVAIROVĖ

Parengė Jurga Liaubaitė

Šeimos narėms ir geriausioms draugėms Ievai Kupstienei ir Juditai Krasauskienei, prieš daugiau nei šešerius metus įkūrusioms rankų darbo žaidimų gamybos ir nuomos verslą „Margas miškas“, smagiausia, kai savęs pristatinėti nereikia ir tai už jas padaro jų mylimi klientai. Visi pavadinimai – kūrėjos, pramogų organizatorės, žaidimų nuomotojos – tinka, nė vieno iš jų moterys nesibaido, tačiau save pristatytų kur kas paprasčiau: „Esame tos, kurios gyvena tarp žaidimų ir su tuo sieja savo gyvenimą. „Margas miškas“ mums asocijuojasi su įvairove, ne tik spalvų, bet ir formų, emocijų. Siekiame, kad mūsų žaidimuose pramogą surastų kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinio statuso. Norime, kad jie būtų margi ir skirtingi, koks ir yra mus supantis pasaulis.“

„Margas miškas“ įkūrėjos, iš kairės Judita Krasauskienė ir Ieva Kupstienė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

NUO NAMŲ GARAŽIUKO IKI SAVŲ DIRBTUVIŲ

„Veikla gimė labai organiškai, nebuvo jokio planavimo ar verslo planų rašymo, tiesiog turėjome tikslą pagyvinti savo ir savo artimųjų šventes, – apie verslo pradžią pasakoja pašnekovės. – Po jų sulaukdavome prašymų išnuomoti žaidimus, draugai ir draugų draugai susirasdavo mus ir rašydavo. Supratome, kad reikia šitai veiklai duoti šansą. Pradžioje veiklą vykdėme iš namų garažiuko, o vėliau išsiplėtėme iki didelių dirbtuvių Kaune.“

„Pirmiausia mediniai gaminiai mums labai gražūs! Šią medžiagą pasirinkome ir dėl paprastumo, tačiau vėliau supratome, kad nieko paprasto čia nėra. Mediena kraiposi, linksta ir lūžta, o norint dirbti su medžiu, reikia suprasti visas jo savybes. Mes abi – gamtos vaikai, didžiąją dalį laisvo laiko stengiamės leisti gamtoje su šeima, tad darbas su medžiu kažkuria prasme taip sava“, – džiaugiasi pasirinkimu Ieva ir Judita.

Kaladėlių bokštas, nuotrauka Martynos Stasiulionytės Photography 

„Margo miško“ kolektyvas daug dėmesio skiria detalėms, stengiasi, kad žaidimai būtų ne tik smagi pramoga, bet ir stilinga kiekvienos šventės detalė. Nėra nieko gražiau nei natūralumas, tad mediniai žaidimai padeda išreikšti tą grožio sampratą. Kūrėjams smagiausia, kad sulaukia daug komplimentų iš savo klientų, kad šie dideli mediniai žaidimai atitinka jų švenčių stilistiką ir tampa šventės pramogų kampeliu. Tai įkvepia, skatina neišeiti iš šių rėmų ir tik plėsti asortimentą pasiūlant klientams dar daugiau nematytų medinių lauko ar vidaus pramogų. Šiuo metu „Margas miškas“ turi žaidimų nuomos punktus Vilniuje, Kaune, o vasaros metu ir Palangoje.

KAI VALANDŲ PAROJE PER MAŽA

„Tiesą pasakius, nė viena iš mūsų nesvajojome apie tokią veiklą, – prisipažįsta pašnekovės, – ji atėjo labai natūraliai, iš poreikio praturtinti savo šventes. Jei kažkas kada būtų pasakęs, jog turėsime žaidimų nuomos verslą, nebūtume net patikėjusios, nes apskritai tokio medinių žaidimų šventėms nuomos verslo dar net nebuvo Lietuvoje. Į šią veiklą atkeliavome iš skirtingų sferų (Ieva dirbo personalo ir transporto, o Judita – restoranų ir renginių srityse). Iš pradžių „Margas miškas“ buvo tik hobis po darbo, bet pamažu „įsisukome“ taip, kad valandų paroje tapo per maža ir visą savo energiją skyrėme tik šiai veiklai.“

Medinių žaidimų kūrimo procesas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Vaikystėje kieme žaisdavome įvairiausius žaidimus: klases, šokinėdavome per virvutę. Mokykloje populiarūs buvo tie žaidimai, kuriuos galėdavome nupaišyti ant popieriaus lapo: kryžiukai ir nuliukai, laivų mūšis ar kartuvės. Didžiąją dalį šių žaidimų perkėlėme ant medinio paviršiaus. Verslą kūrėme dviese, tačiau nė vienai iš mūsų darbas su medžiu nebuvo iki tol artimas“, – patirtimi dalijasi kolegės.

Moteris labiausiai žavėjo idėja ir jausmas, kad tai yra ta veikla, kurią nori vykdyti, kas rytą su džiaugsmu keltis ir kiek galima ilgiau būti, kurti, gaminti. Kiekviena atsinešė savo patirtis ir papildė viena kitą, o meilė medžiui atėjo savaime. Pirmas sukurtas gaminys buvo įvairiausių lauko žaidimų komplektas, kurį šeima naudojo asmeninėje šventėje. Vaikai šventėse paprastai nesunkiai randa veiklos, o dėl suaugusiųjų kilo dilema – kuo krikštynų metu užimti draugus, senelius ir kitus suaugusius svečius. Kaip visus suburti, kad juos sujungtų bendra veikla ir emocija.

Stalo žaidimas „Kryžiukai ir nuliukai“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Ieškojome būdų, kaip praturtinti savo šventę, ir nieko neradusios Lietuvos rinkoje ėmėmės iniciatyvos, – sako medinių žaidimų kūrėjos. – Prisižiūrėjusios daug užsienio idėjų, jas interpretavome savaip, į pagalbą pasikvietėme savo vyrus, brolius ir pirmuosius mūsų lauko žaidimus gaminomės patys. Atsimename, kaip atrodė patys pirmieji žaidimai, dabar turėtume jiems nemažai kritikos, o tuo metu jie mums buvo tobuli! Rezultatas ir jausmas matant žaidžiančius šventės dalyvius buvo puikus ir, gavusios teigiamą grįžtamąjį ryšį, supratome, kad keliaujame tinkama linkme. Beje, pirmasis mūsų pagamintas Kaladėlių bokštas išliko, tik kitokiu pavidalu – įsikūrę naujas dirbtuves, pagaminome stalą savo klientams, kurio kojos padarytos iš būtent šio XXL bokšto kaladėlių.“

MYLIMAS DARBAS

I. Kupstienė ir J. Krasauskienė džiaugiasi, kad pasaulis dabar yra pasiekiamas keliais klavišų paspaudimais, tad idėjų randa visur, bendrauja su užsienyje žaidimų nuoma užsiimančiomis įmonėmis. Dalijasi patirtimi apie tai, kas „veikia“ ir kas ne. Dažnai naujų žaidimų idėjos gimsta stebint jau egzistuojančius žaidimus, suteikiant jiems papildomą funkcionalumą ar gabaritus. Dažnai kūrėjos per užklausas sulaukia prašymų ir iš pačių klientų.

„Margas miškas“ – mediniai stalo žaidimai, nuotrauka Jurgita Lukos Photography

„Kai dirbi tokį darbą, tavo visas pasaulis sukasi apie naujus žaidimus, todėl idėjos atkeliauja iš skirtingų pusių. Mums labai patinka posakis: „Rask mylimą darbą ir tau niekada nereikės dirbti.“ Manome, kad tokį darbą radome, todėl mūsų formulė būtų tokia: 1 proc. talento ir 99 proc. MYLIMO darbo. Į priekį mus veda troškimas dar daugiau švenčių papuošti savo žaidimais“, – sėkmės receptu dalijasi pašnekovės ir yra be galo laimingos, kad dirbdamos šį darbą gali save išlaikyti.

ŽAIDIMAMS AMŽIUS NE RIBA

„Mūsų žaidimus jau išbandė prezidentai, dar norėtume, kad jais sužaistų ir karaliai, – šypsosi draugės. – O jeigu rimtai, jie skirti visiems – neturi jokių nei amžiaus, nei socialinių barjerų. Svarbu, kad asmuo būtų nusiteikęs žaisti. Neretai lauko žaidimai nuo kėdžių pakelia net didžiausius skeptikus. Priežastis paprasta: jie nesudėtingi, lengvai perprantami ir azartiški, o emocijos žaidžiant tampa nesuvaldomos. Mūsų nuomojamus lauko žaidimus dažniausiai renkasi jaunieji vestuvių šventei, įmonės savo vasaros piknikui ar kalėdiniam vakarėliui. Taip pat lauko žaidimai – populiarus pasirinkimas organizuojant suaugusiojo ar vaiko gimtadienio šventę gamtoje, krikštynas ar tiesiog pikniką su draugais. Mums smagiausia išgirsti klientų atsiliepimus, kad negalėjo savo svečių sukviesti prie stalo, nes veikla tokia įtrauki, kad žaidė nuo mažiausio iki vyriausio šventės dalyvio.“

Galvosūkis „Šoklys“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Margas miškas“ turi ir atskirą medinių stalo žaidimų liniją ne nuomai, o pardavimui. Tai nedideli kūrėjų rankomis pagaminti azartiški stalo žaidimai – galvosūkiai. Šiuos žaidimus gali rinktis nuo mažiausio iki vyriausio žaidėjo.

Ateityje rankų darbo žaidimų gamybos ir nuomos verslas „Margas miškas“ tikisi toliau augti ir keliauti už Lietuvos sienų. Jau dabar kūrėjai sulaukia užklausų ir pasiūlymų plėsti veiklą, tačiau supranta, kad tam dar turi pasiruošti. „Penkerių metų tam turėtų pakakti, – įsitikinusios pašnekovės. – Savo sekėjams ir klientams norime palinkėti nenustoti žaisti, nes, kol žaidi, tol esi jaunas. Vokiečių filosofas F. V. Nyčė sakė: „Kiekviename žmoguje yra vaikas, kuris nori žaisti.“

„KUMUTIS“: NUO SAVOMIS RANKOMIS UŽAUGINTŲ JAVŲ IKI TRADICINIŲ ŠIAUDINIŲ GAMINIŲ

Parengė Jurga Liaubaitė

„Anksčiau šiaudai buvo labai vertinami ir plačiai taikomi. Juos naudojo stogams dengti, krepšiams, skrybėlėms, batams pinti, kalėdinės eglutės žaisliukams ir sodams gaminti, – sako draugiškų aplinkai produktų gamintojo ir platintojo „Kumutis“ įkūrėjas Aivaras Šerėjus. – Ilgainiui ši natūrali medžiaga buvo pamiršta, tačiau pastaruoju laikotarpiu daugelis renkasi tvaresnius produktus, ieško Lietuvoje sukurtų gaminių, domisi senosiomis tradicijomis.“ Šiandien plačiau pakalbėsime apie besikeičiančias žmonių vertybes, draugiškus aplinkai produktus ir šiaudus – puikią kūrybinę medžiagą.

Draugiškų aplinkai produktų gamintojas ir platintojas „Kumutis“, nuotraukos iš asmeninio archyvo

KAS SIEJA SĄMONINGĄ VARTOJIMĄ IR RAUDONPILVĘ RUPŪŽĖLĘ

„Tiesa pasakius, „Kumučio“ projektas prasidėjo gan greitai ir spontaniškai po lemtingo susitikimo su Bea Johnson – „Zero waste“ šalininke ir propoguotoja, – pasakojimą pradeda Aivaras. – Jos istorija bei įkvepianti kalba paskatino būti ne vien tik sąmoningu vartotoju, bet ir daryti įtaką platesniam žmonių segmentui. Iš karto kilo mintis imtis konkrečių veiksmų siekiant sumažinti vienkartinio plastiko naudojimą. Interneto platybėse jau prieš kurį laiką teko matyti įvairių vienkartinių šiaudelių alternatyvų, tačiau, pradėjus domėtis realia situacija Lietuvoje, pasirodė, kad didžioji dalis kavinių ir restoranų naudojo plastikinius šiaudelius.“

Pašnekovas džiaugiasi, kad dar iki prasidedant vienkartinių plastikinių šiaudelių draudimui „Kumutis“ šimtus tūkstančių jų pakeitė ekologiškais ir pastūmėjo ne vieną verslą atrasti tvarių sprendimų. Ilgainiui projekto kursas gerokai pasikeitė. Atgimstanti sodų rišimo tradicija ir žmonių susidomėjimas lėmė naują šio projekto sritį – šiaudų rankdarbiams paruošimą, kūrybinių rinkinių kūrimą, bendradarbiavimą su tautodailininkais.

Rankų darbo šiaudiniai žaisliukai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Kumutis“ visiems tarsi girdėtas žodis, tačiau kokia jo prasmė, daugeliui nėra žinoma. Vieniems pavadinimas siejasi su kūma ir kūminu – krikšto tėvais, su kūmu – bičiuliu, draugu. Kitiems kūmutė – laputė ar net įspūdinga raudonpilvė rupūžėlė, kuri skleidžia melodingus garsus, primenančius kukavimą“, – tikrąją pavadinimo prasmę A. Šerėjus palieka paslaptyje ir skatina visus domėtis.

TRADICIJŲ PUOSELĖJIMAS

Draugiškų aplinkai produktų gamintojas kviečia visus pažinti senuosius amatus iš šiaudų ir siūlo išbandyti kūrybinius rinkinius. „Kumutis“ ne tik kuria produktus, bet ir glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos tautodailininkais. Siūlo įsigyti jų rankų darbo dirbinius: šiaudinius sodus ir žaisliukus. Sodais žmonės mielai puošia namus, kūrybinius rinkinius tradiciškai dovanoja vestuvių, vestuvių metinių ar krikštynų proga, per didžiąsias metų šventes – šv. Kalėdas, šv. Velykas.

Rinkinys „Šeimos sodo vėrimas“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Šiaudinių sodų ir žaisliukų kūrimas yra skirtas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Užsiėmimai su šiaudais vyksta darželiuose ir mokyklose. Rankdarbiai iš šiaudų domina įvairias bendruomenes, bendraminčių ar bendradarbių grupes. Užsiėmimus su šiaudais organizuoja ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Visoms šioms veikloms įgyvendinti siūlome įsigyti šiaudų ir kitų pagalbinių priemonių – adatų, siūlų, – apie jų vystomus produktus ir veiklas pasakoja „Kumutis“ įkūrėjas. – Tiems, kurie nori savarankiškai išbandyti sodų rišimą, žaisliukų gamybą, esame paruošę kūrybinius rinkinius. Šie rinkiniai suteikia galimybę pažinti ir puoselėti sodų rišimo tradiciją bei pasipuošti namus savo rankų darbo gaminiais. Kūrybiniai rinkiniai sukurti įdomiai, prasmingai ir kokybiškai praleisti laiką. Kūryba iš šiaudų lavina loginį ir erdvinį mąstymą, skatina susikaupimą, kruopštumą bei atidumą. Tai puiki dovana mėgstantiems kurti, mylintiems gamtą ir ieškantiems tvarių sprendimų. Tai taip pat išskirtinė, jauki rankų darbo lauktuvių dovana užsienyje gyvenantiems draugams. Visi rinkiniai turi išsamias instrukcijas tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis.“

DARYTI PRASMINGUS DARBUS

Gamta ir ekologija Šerėjų šeimos gyvenime užima labai svarbią vietą. Jų siekis po savęs palikti kuo mažiau atliekų, noras prisidėti prie gamtos saugojimo, tvaresnio gyvenimo ir švaresnės aplinkos paskatino pradėti veiklą su produktais, kurie mažintų plastiko naudojimą. Didžiausias jų įkvėpimas yra meilė gamtai ir savo gimtam kraštui, nuoširdus noras daryti prasmingus darbus, puoselėti senąsias tradicijas ir jas perduoti kitai kartai.

Javų derliaus nuėmimas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Rankomis pasėti, laukuose kruopščiai po vieną surinkti, išvalyti ir sukarpyti natūralūs javų šiaudeliai. Pradėjus realizuoti gimusias idėjas, užplūsta geros emocijos. Kai sulaukiame susidomėjimo, suprantame, kad ne veltui dedame tiek pastangų“, – savo veikla džiaugiasi pašnekovas.

Vyras tiki, kad po penkerių metų „Kumutis“ bus labiau žinomas ir galės pasiūlyti daug unikalių vietinių produktų bei veiklų.

„Daryti tai, kas tau patinka ir teikia džiaugsmą kitiems, artimųjų palaikymas yra pagrindinė varomoji jėga, o visa kita yra darbas“, – įsitikinęs mėgstama veikla užsiimantis Aivaras Šerėjus.

PASGRINDOS UPELIO SLĖNIO PASLAPTYS, ARBA, JEI BIJAI BRIEDŽIO, NEIK Į MIŠKĄ

Parengė Jurga Liaubaitė

Rugpjūčio 5 diena, penktadienis, 8 val. 6 min. traukinys VILNIUS–VARĖNA atsargiai pajuda iš Vilniaus geležinkelio stoties. Žmonių – nedaug. Mažų miestelių stotelės keičia viena kitą. Po geros valandos kelio, žmonėms ėmus šurmuliuoti ir dalytis mintimis apie nacionalinius grybavimo ypatumus Varėnos kraštuose, suprantu, kad mano tikslas – Matuizų traukinių stotis – jau greta. Stotyje mane pasitinka Laura Grabštienė ir jos draugiška augintinė Banga. Prieš devynerius metus Vilnių iškeitusi į Šklėrių kaimą Varėnos rajone ir su bendramintėmis įkūrusi nepriklausomą meno iniciatyvą „Verpėjos“, šiandien moteris kviečia įvairių profesijų žmones atsitraukti nuo darbų rutinos bei miesto triukšmo ir savaitę pabūti atokiame gamtos kampelyje – Pasgrindos upelio slėnyje, – medžių, pievos, vabzdžių ir avių draugijoje.

Pasgrindos upelio slėnis, nuotrauka iš asmeninio archyvo

GYVOJI GAMTA

Iš Matuizų traukinių stoties automobiliu miško keliais iki slėnio važiuojame dar apie 14 kilometrų. Net neįsivaizduoju, ko tikėtis. Žinau tik esminius dalykus – artimiausias septynias dienas praleisiu viena miško namelyje, šalia kurio draugiškai erdve dalysiuosi su nedidele banda avių, tiksliau, keturiomis avelėmis. „Nupiešk man avį“, – netikėtai prisimenu Mažojo princo žodžius. Po šios viešnagės avį tikriausiai galėsiu nupiešti iš visų pusių (nusišypsau).

Avys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Supažindinusi mane su gyvenamosios vietos aplinka ir laukiančiais darbais, Laura išvyksta. Lieku viena. Laikas lyg sustoja. Pirmas krikštas, kurį čia gaunu – masiniai ir skausmingi uodų ir bimbalų (sparvų) įkandimai. Nusipurškusi visomis įmanomomis atsivežtomis priemonėmis, jaučiuosi truputį saugiau. Belieka susidraugauti su skruzdėmis, kurios užėmusios pusę mano gyvenamosios vietos prieangio. Kaip sakė vienas vietinis atklydėlis: „Savõs nekanda, o su šiomis dar reikia susidraugauti.“

Skruzdės, vabalai, musės, dūzgiantis bičių avilys, svirpiantys žiogai, pušies kamieną kalantis genys ir, kaip paaiškės vėliau, dar kitokie stambesni gyvūnai. Visi sugyvena šioje erdvėje ir viens kitam nė kiek netrukdo. Leisk kitam gyventi ir jis padarys tą patį.

Drebulės ir beržo lapai, paliesti vėjo gūsio, nevalingai šiugžda aplink namelio stogą. Keistà ir kiek bauginanti ramybė. Prisimenu vaikystės įgūdžius, kai tėvų namuose pečiuką kūrendavome malkomis. Susiskaldžiusi kelias malkas, lauke esančioje laužavietėje gaminu maistą, virinu atsineštą iš šaltinio vandenį. Avys kiek nedrąsios – atnešu ir joms gaivaus vandens, bandau prisimeilinti sauja avižų dribsnių. Tik vakarop įsidrąsina ir atslūgus kaitrai vis dažniau išbėga iš savo namelio parūpšnoti žolės.

Pasgrinda, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aukštose žolėse išmintu takeliu artinuosi prie upelio – saulei leidžiantis, gera dienos dulkes ir suodinas rankas nuplauti šaltame vandenyje. Kūnas atsigauna. Gyvas gamtos „SPA“. Kojų pėdas masažuoja Pasgrindos dugno akmenėliai.

MIŠKO GĖRYBĖS

Pirmosios naktys namelyje kiek nejaukios. Reikia laiko apsiprasti. Būdama čia pastebiu, kaip paaštrėja klausa, kaip keičiasi reakcija į šakos trakštelėjimą, medžių šnaresį, paukščių balsus, girdimą upelio čiurlenimą. Kaip bebūtų, po tamsios nakties visada ateina šviesus ankstyvas rytas. Žolė dar padengta rasa. Išleidusi avis, einu prie upelio nusiprausti. Saulė skverbiasi pro medžių šakas, nuo vandens kyla paskutiniai rūko likučiai. Namelio terasoje, apsupta rytinių miško garsų, išgeriu arbatos, pusryčiauju. Vis nevalingai žvilgteliu į laikrodį, bet jis lyg tyčia ragina mane atsipalaiduoti ir mėgautis akimirka. Praėjęs tik geras pusvalandis.

Diena po dienos nusistovi savotiška rutina ir laikas ima eiti greičiau. Tarp įprastų darbų – rūpinimosi avimis, ugnies kūrenimo ir maisto gaminimo – skaitau. Vieną vakarą išėjusi pasivaikščioti pamačiau, kad aplinkui esama nemažų mėlynių plotų. Šios minties vedina kitą popietę pasuku miško taku ir uogų ilgai ieškoti netenka. Vienas krūmelis, antras. Kadangi šio miško nepažįstu, laikausi kelio taisyklės ir renku uogas labai toli nuo jo nenutoldama. Valanda laiko – ir pusės litro stiklainis pilnas. Keista, kaip renkant uogas susitelki į procesą – čia ir dabar, ir nekyla daugiau jokių pašalinių minčių. Kiek erzina spiečiai uodų, bet tai menkniekis palyginus su gautu rezultatu.

Mėlynės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dar viena diena ritasi į pabaigą. Vis girdisi ataidintis genio kalimas į medžio kamieną. Žolėje „koncertuoja“ žiogai ar svirpliai, net nežinau. Aplink tiek gyvių, kad visų pažinti neįmanoma. Vien kiek vabzdžių ir musių, vorų ir skruzdžių. Šiandien dar susipažinau su kaimyne lauko pele – ji gyvena tarp namelio šonuose sukrautų malkų. Gyvybės ratas sukasi.

Žiūriu aš į besiganančias avis ir apima keistas ramybės jausmas. Gyvulėliai rūpšnoja žolę, bėgioja būriu iš vieno aptvaro galo į kitą. Uždarytos, bet kartu ir laisvos…

NETIKĖTI SVEČIAI

Viešnagei perkopus į antrą pusę, rytais po truputį imu jaustis kaip filme „Švilpiko diena“, kada dienos vis kartojasi. Ta pati vieta, ta pati rutina, bet mano atveju pasitaiko ir netikėtumų. Aplinkinis miškas ir net trobelės kiemas pilnas staigmenų. Neretai jos ir baugina, tad karts nuo karto sau primenu apie tai, kad reikia atidžiau žiūrėti po kojomis. Pelės ar prieš saulę atropojantys pasišildyti driežai manęs jau nestebina. O štai išgirsti ir pamatyti upeliu einantį briedį su ragų karūna ant galvos – jau kas kita. Vaikščiodama vakare miško taku mačiau pėdas, panašias į briedžio, bet jo paties pamatyti nesitikėjau. Nesu gamtos žinovė, tad viskas jau susidėlioja post factum. Džiaugiausi tik vienu dalyku, kad, paėjėjęs atkarpą upeliu, gyvūnas nusprendė pasukti pievomis į priešingą pusę, nei buvo namelis. Tokie vaizdai, kai matai gamtos didybę, bet kartu ir baimė ima nežinant, kaip viskas susiklostys toliau, priverčia akimirkai sustingti. Man pasisekė – mes draugiškai su gamtos sūnumi pasukome į skirtingas puses.

Žaltys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Didžiausias išbandymas, matyt, man buvo pirmą kartą įvykęs susidūrimas su gyvatėmis. Gyvatėmis sakau abstrakčiai. Jų buvo dvi (dabar jau žinau, kad viena iš jų buvo žaltys), guolį radusios tarp malkų namelio kampe. Rinkdama malkas laužui ir pakėlusi vieną pliauską randu po ja dvi susiraičiusias gyvačiukes. Per kūną nueina šiurpas, bet juk nemesi visko ir rėkdamas nebėgsi. Nuryju seiles ir, prisirinkusi malkų atsargai, kad nereiktų čia eiti ir kitą dieną, pamažėl traukiuosi. Vėliau svarsčiau, ar būtų lengviau, jei iš anksto būčiau žinojusi, kad yra tikimybė susidurti su gyvate. Ar vis dėlto geriau iš anksto nežinoti ir nesukaustyti savęs baime ir nežinomybe to, kas gali įvykti, o gal net ir neįvyks.

PAMOKOS

Paskutinės dvi dienos praeina ramiai ir be didesnių staigmenų. Pabudusi ryte jau žinau, ką veiksiu ir kaip praeis diena. Namelyje esančioje knygų lentynoje randu Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“. Pamenu, kad mokykloje prieš gerus dvidešimt dvejus metus būsiu jį skaičiusi. Kūrinyje gausu gamtos aprašymų, besikeičiančių metų laikų ir jų atspindžio gamtoje bei žmonių darbuose. Šią savaitę aš tarsi taip pat turiu progą grįžti į laikus, kai žmonės gyveno be elektros, vandenį kibirais nešdavo iš šulinių, skalbė upeliuose ar ežeruose, maitinosi tuo, ką užsiaugindavo ar su jais pasidalydavo gamta.

Voratinklių verpstės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ką man davė Pasgrindos upelio slėnis? Jis dar kartą man patvirtino, kad žmonės kartais neįvertina savęs ir savo galimybių, bandydami kažkaip save pateisinti, kad jie vieno ar kito negalį. Niekad nežinai, ar gali, jei niekad to nepabandei, ar ne taip. Nėra gėda patirti nesėkmę. Jos suteikia progą mokytis ir nekartoti tų pačių klaidų. Buvau pavargusi nuo darbų, žmonių, kylančio vidinio nerimo, sau keliamų lūkesčių. Savaitė gamtoje, kur nėra interneto ryšio, telefono ryšys taip pat veikia prastai, tamsoje gali pasišviesti tik žvakėmis, kad pasigamintum šilto maisto, turi atlikti dar kelis veiksmus (pasirinkti malkų, jas sukapoti, įkurti ugnį), leido pažvelgti į save kitu kampu. Ramiai pabūti su savimi, pabandyti atrasti, kas vis dėlto svarbu, neužpildant pauzių socialinių tinklų triukšmu, nestebint dirbtinių šypsenų ir iškreiptų, rožinėmis spalvomis piešiamų, vaizdų.

Lengvas sparnų plazdėjimas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Džiaugiuosi, kad tam ryžausi ir aplinkybės susidėliojo taip, kad galėjau patirti šį nuotykį, – išbandžiau savo galimybes, o gal ir ribas. Nereikia stengtis būti laimingam – reikia tiesiog tokiam būti!

Rugpjūčio 12 diena, penktadienis, 11 val. 16 min. traukinys VARĖNA–VILNIUS išjuda iš Matuizų geležinkelio stoties. Su naujomis mintimis ir įkvėpimu grįžtu namo…

„KADUGYS“: NE TIK DAIKTAI, BET IR ĮSIMINTINIAUSIOS PATIRTYS

Parengė Jurga Liaubaitė

Atėjus vasarai vis daugiau savo laisvo laiko norisi praleisti gryname ore. Mindaugui ir Gintarei Daškevičiams, elektroninės parduotuvės „Kadugys“ įkūrėjams, metų laikų kaita kelionėms ar trumpiems pasibuvimams gamtoje įtakos jau seniai nebeturi. Jauna pora kartu su savo augintiniu Nanuku juokaudami save vadina pradedančiaisiais gamtos influenseriais. Pabrėždami buvimo gamtoje gėrį ir grožį, jie kviečia pasinerti į nuotykius ir pamiršti šiuolaikinio gyvenimo greitį ir įtampą.

Elektroninės parduotuvės „Kadugys“ įkūrėjai Mindaugas ir Gintarė Daškevičiai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

DZŪKIJOS SMĖLYNŲ PALIESTI

„Mindaugas yra kilęs iš Dzūkijos sostinės – Varėnos. Šiose miškingose ir smėlėtose vietovėse abu praleidome labai daug laiko keliaudami ir stovyklaudami, – pasakoja pašnekovai. – Dzūkijos gamta gausi smėlynų ir spygliuočių miškų, kurie mūsų sieloms be galo artimi. Po pavadinimu „Kadugys“ slepiasi mūsų šaknys. Norėjosi, kad mūsų kūrinys liudytų istoriją apie mus. Pati augalo forma labai panaši į laužo liepsną, o mūsų prekių asortimento didžioji dalis ir yra skirta laužo reikmenų tematikai. Visada norėjome, kad mes žmonėms asocijuotumėmės su šiltomis ir jaukiomis emocijomis – tuo nerealiu vakaru miške prie laužo su draugais, dainomis, žvaigždėmis danguje ir, be jokios abejonės, pačiu skaniausiu maistu, keptu ant atviros ugnies. Taip ir kilo dzūkiškos tarmės pavadinimas „Kadugys“.

Savo elektroninę parduotuvę Mindaugas ir Gintarė stengiasi kurti nuoširdžiai ir negailėdami jėgų pirkėjus džiuginančioms smulkmenoms. Jų nuomone, svarbiausia – išskirtinumas ir kokybė. „Visuomenėje esame pripratę vartoti daug, pirkti vienkartinius daiktus, dažnai pigesnius, – įsitikinę jie. – Mums svarbu tvarumas, ekologiškumas, todėl galime patvirtinti, kad, įsigiję mūsų daiktus, juos naudosite ilgai, jų nereikės keisti naujais, taip visi prisidėsime prie švaresnės gamtos Lietuvoje.“

Miške prie laužo, nuotrauka iš asmeninio archyvo

KLAUSYTIS ŠIRDIES

M. Daškevičius apie tokią parduotuvę svajojo jau kelerius metus. Sunkiausia buvo pasiryžti žengti pirmąjį žingsnį. Vis kirbėjo klausimas: o jei nepavyks? „Vis dėlto gyvename tik vieną kartą ir, jei savo širdies neklausysi pats, to niekas už tave nepadarys. Kadangi abu to norėjome, – sako Gintarė, – išdrįsome pabandyti ir jau beveik metai laiko džiuginam gamtos mylėtojus išskirtinėmis Lietuvoje prekėmis.“

„Kadugio“ įkūrėjai džiaugiasi, kad gyvename puikiame amžiuje, kai visą informaciją apie elektroninių parduotuvių kūrimą ir ne tik galima rasti internete. Tam nereikėjo daug specialistų, tad idėjai įgyvendinti prireikė tik noro ir laiko. Nors darė tai pirmą kartą, porai buvo smalsu ir įdomu, o pats procesas neužtruko labai ilgai. O šios svajonės nešiojimasis širdyje, priešingai, truko ne vienerius metus.

DARYTI DAUGIAU

Per nepilnus veiklos metus Mindaugas ir Gintarė suprato, kad be sunkaus darbo turimas talentas didelės naudos neatneša. „Pačią pirmąją savaitę, kai tik atsidarėme, jau buvome pasiruošę viso asortimento pardavimui ir neišpasakytai sėkmei, – šypsosi pašnekovai. – Tačiau teko nusileisti ant žemės ir pratintis prie kasdienio darbo, didinant mūsų žinomumą ir pirkėjų ratą.“

Pora įsitikinusi, kad sėkmingos veiklos formulė kiekvienam yra skirtinga, tačiau tikrai nepamaišo meilė tai sričiai, kurioje dirbi, dėmesingumas detalėms ir atsidavimas klientams, o į tai neretu atveju įeina darymas daugiau negu priklausytų. Elektroninės parduotuvės asortimentas jų pačių yra išbandytas ir naudojamas žygiuose gamtoje. Nenorėdami kartotis į Lietuvos rinką atvedė ir visai naujų, dar nematytų prekių ženklų. Daugelis gamintojų stengiasi neprisidėti prie žemės taršos arba yra visiškai ekologiški. Mindaugas su Gintare ir patys nenaudoja plastiko gaminių, tik perdirbtas popierines pakuotes, ir stengiasi būti kuo žalesni.

Žygiai gamtoje, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Mūsų prekių asortimentas yra skirtas smalsiam gamtos mylėtojui, mėgstančiam aktyviai leisti laiką gamtoje, vakare pasėdėti prie laužo ir pasigaminti kažką skanaus ant atviros ugnies, – sako jaunieji gamtos influenseriai. – Tiems, kurie vertina išskirtinius ir kokybiškus daiktus, taip pat kreipia dėmesį į ekologiją ir gamtos saugojimą. Apsiperkantys internetinėje parduotuvėje „Kadugys“ ieško ne tik pliko funkcionalumo, šimtus kartų matyto įprasto dizaino, bet ir estetiškai jų skonį tenkinančio produkto. Mūsų pirkėją gali sutikti miško stovyklavietėje smagiai vakarojant prie laužo, paplūdimyje palydint saulę, nešant sunkią kuprinę į stataus kalno viršūnę ar kemperių aikštelėje, mojant ranka ir kviečiant paragauti tik ką iškeptų pusryčių. Jie čia įsigyja ne tik prekes, bet kartu ir patirtis.“

MĖGAUTIS KIEKVIENA KELIONĖS AKIMIRKA

Pirmieji Mindaugo ir Gintarės pažintiniai žygiai ar stovyklavimas gamtoje prasidėjo dar vaikystėje. Tėvai skiepijo teisingą požiūrį į gamtą – vietą, kur žmogus gali atgauti jėgas ir stiprybę, nuraminti sielą ir pasisemti jėgų. Su tėvais dažnai stovyklaudavo prie ežero, grybaudavo miškuose.

Jau suaugus, viena iš įsimintiniausių M. Daškevičiaus kelionių buvo žygis Švedijoje „Karalių keliu“, kur jis pasiryžo keliauti vienas ir savaitę praleido laukinėje gamtoje, be jokio telefono ryšio. „Tokios kelionės augina tiek psichologiškai, tiek ir buvimo gamtoje patirties aspektu, – prisiminimais dalijasi vyras. – Tai buvo viena pirmųjų autonominių kelionių su pilna įranga ant pečių gyvenimui laukinėje gamtoje. Šioje kelionėje išmokau stovyklauti, kai kelias dienas be perstojo lijo lietus, maudytis lediniame kalnų upės vandenyje, įsiklausyti į save ir medituoti žygiuojant, kai kiekvieną dieną nukeliauji 30 km pėsčiomis su sunkia kuprine ant pečių. Labiausiai džiaugiausi, kad išdrįsau išpildyti savo svajonę – įveikiau save mėgaudamasis kiekviena šios kelionės akimirka.“

Kalnų ramybė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tuo tarpu Gintarės pirmas tikras susipažinimas su gamtos galia buvo artimuose Tatrų kalnuose. „Ten pirmą kartą nuvykau tikėdamasi tiesiog pasivaikščioti apylinkėmis, – prisimena moteris. – Bet, pasirodo, kiek neįvertinau kelionės pobūdžio (kelionė buvo grupinė, su vedliu). Kad ir kiek ištvermės ir jėgų tada iš manęs pareikalavo tikslo pasiekimas, ten prasidėjo mano meilė kalnams, žygiams ir suvokimas, kodėl kai kuriuos žmones taip traukia gamta. Nors ir su nemenku fiziniu pasirengimu, buvo sunku ir viršūnės atrodė tokios aukštos. Vis dėlto gebėjimas įveikti save, valios ugdymas, visiškai pamiršta buitis ar problemos, atsivežtos galvoje iš miesto, tyla, kai girdi tik šalia tekančią upę ar lietų, nuramino stipriau nei bet kokia kita mano gyvenime atlikta meditacija. Tada ir supratau, kad gamta man yra sielos, kūno ir proto ramybė. Tikrasis atsigavimas yra ne prie televizoriaus, o savęs išbandyme kažkur toliau nei tavo kiemas. Visi mes žygiuojame dėl skirtingų priežasčių ir tokių kelionių tikslai visiems labai skirtingi. Man kiekvienas žygis yra susitikimas su savimi ir kelionė link sielos ramybės.“

Pašnekovai įsitikinę, kad gamtoje ilsisi ne tik mūsų kūnas, bet galva ir siela. Gamtoje galima atrasti ramybę, ten neegzistuoja dienotvarkė, susitikimai, pinigai ir dokumentai. Gamtoje rūpinamės primityviais, tarsi pirmykščiais poreikiais – sušilti, pavalgyti, sausai atsisėsti arba prigulti. Čia nebelieka bėgimo ir gali pastebėti dangaus ir medžių grožį, paukščių čiulbėjimą ir samanų minkštumą, o gal ir šaltos rasos gaivą. Čia pasikrauname energijos, surandame balansą ir laimę.

IŠEITIS YRA IŠ BET KURIOS SITUACIJOS

Kiek laiko reikia pasiruošti žygiui / kelionei? Į ką atkreipti dėmesį, kad visko nesugadintų menka neapgalvota smulkmena?

Tinkama įranga kelionėms, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Bet kokiai kelionei reikia tinkamai pasiruošti, nepervertinti savo jėgų, surinkti visą informaciją apie vietovę, kur vykstama, bei pasiimti reikalingą įrangą, – patirtimi dalijasi žygeiviai. – Patariame visada gerai pasidomėti apie vietos, į kurią keliaujate, klimatą ir gamtinį reljefą, kitus tam regionui būdingus aspektus ir netgi kultūros skirtumus. Reikėtų gerai įsivertinti savo fizinį pasirengimą ir neužsibrėžti neįveikiamų tikslų. Ir visada kelionei pasirinkti tinkamus ir kokybiškus daiktus, kuriais būtų galima pasitikėti ir kurie leistų mėgautis laiku gamtoje.

Priklausomai nuo vietos, į kurią keliaujate, pasirūpinkite tokiais labai svarbiais daiktais kaip kremas nuo saulės, purškalas nuo uodų, akiniai, kepurė, kaklaskarė, ausų kištukai, vaistinėlė, kelionių draudimas, pasas ir pan. Ir pasitikėkite savimi bei žinokite, kad, kas benutiktų, jūs rasite išeitį iš susidariusios situacijos. Be kita ko, visuose kraštuose yra ir kitų keliautojų bei vietinių, kurie mielai ištiesia pagalbos ranką.“

PIRMYN SU DAR DIDESNIU ENTUZIAZMU

Elektroninės parduotuvės „Kadugys“ įkūrėjus labiausiai į priekį veda tai, kad ši veikla jiems patinka. „Kaip saldu būna sulaukti gerų atsiliepimų ar pagiriamųjų žinučių – mmm… „Visiems rekomenduojam“. Tai padeda suprasti, kad kažką darai gerai, ir keliauti į priekį su dar didesniu entuziazmu“, – sako Mindaugas ir Giedrė Daškevičiai.

Pora tiki, kad po penkerių metų „Kadugys“ bus vieta, kurioje galima rasti visą Jūsų išvykai į gamtą reikalingą asortimentą – daugybę mielų prekių ir gausią gamtą mylinčių žmonių bendruomenę. Čia visada galėsite įsigyti ne tik norimą daiktą, visą dominančią informaciją apie jį, bet ir gerą pirkimo patirtį.

Savo sekėjams ir pirkėjams „Kadugio“ kolektyvas linki kuo daugiau kokybiško laiko praleisti gamtoje ir branginti tikrąsias vertybes gyvenime. Pirkti ne tik daiktus, bet ir patirtis. O svarbiausia – išdrįsti gyventi taip, kaip nori!

DVI PANČIAKOS: SUNEŠIOK IKI SIŪLO GALO

Parengė Jurga Liaubaitė

Kartais suabejojame, ar savo gyvenime pradėję taikyti tvarumo principus, galime ženkliai prisidėti prie klimato kaitos pokyčių stabdymo, masinio mūsų planetos užterštumo mažinimo, apie kuriuos tiek daug kalbama. Didėjant žmonių vartojimo sąmoningumui, kuriasi vis daugiau iniciatyvų, skatinančių žmones tai daryti aktyviau. Prisiminkime, kad viskas pirmiausia prasideda nuo mūsų pačių aplinkos, ir nereikėtų galvoti, kad vienas lauke ne karys. Girdėdama apie didelius išmetamos tekstilės kiekius, kenkiančius mūsų planetai, mezgėja Kristina Petroševičienė atkreipė dėmesį į siūlus, kurie – ne mažesnė problema. Noras bent dalį siūlų panaudoti dar kartą ir prisidėti tuo prie mažesnės taršos pastūmėjo moterį įgyvendinti projektą „Dvi Pančiakos“.

Projektas „Dvi Pančiakos“, nuotraukos iš asmeninio archyvo

PANČIAKOS, PRIVERČIANČIOS ŠYPSOTIS

„Pirmąkart nelikau sužavėta mezgino, nes nerti vašeliu pasirodė lengviau, – pasakoja pašnekovė. – Bet studijų metais prisiminiau, kad moku megzti, ir supratau, kad vis dėlto mezgimas yra mano aistra.“ Vienas iš pirmųjų Kristinos mezginių – šalikas, kurį dar mokykloje išmokė megzti mama. Vėliau – pačios sugalvotas megztinis, nuo kurio viskas įsisuko rimčiau. Dviejų vaikų mamai projekto „Dvi Pančiakos“ idėja kilo labai natūraliai – besitvarkant savo turimų siūlų likučius. „Supratau, kad turiu daug siūlų likučių ir kad juos tikrai galima panaudoti dar kartą. Nematau būtinybės, kad kojinės būtų vienodos, jei abi šildo, – sako Kristina Petroševičienė. – Tokios kojinės daug labiau pagyvina dieną, kai kaskart, pamatęs spalvas, gali nusišypsoti.“

Projekto pavadinimui buvo pasirinktas artimas močiutės dzūkės vilnones kojines apibūdinantis tarmiškas žodis pančiakos.

BE DIRBTINUMO

Šalia šeimos ir dviejų vaikučių auginimo mezgimas Kristinai yra vienas iš mylimų darbų. Jos mezginiai ir kuriamas projektas skirtas žmonėms, kurie supranta tvarumo prasmę, myli gamtą, šilumą ir mėgsta išsiskirti. „Pradėti šią veiklą nebuvo sunku. Ilgiau užtruko vizualas ir visko paviešinimas. Nesinori dirbtinai reklamuotis, nes tai labiau #lowwaste projektas, bet tuo pačiu norisi, kad žmonės apie jį žinotų“, – mintimis dalijasi moteris. Priemiestyje, gamtos apsuptyje, rekonstruotame sodo namelyje gyvenanti Petroševičių šeima, kiek pavyksta, stengiasi ir patys gyventi tvariau. Pakeltose daržo lysvėse sau augina daržoves, rūšiuoja atliekas, kompostuoja, naudoja daugkartinius indus, stengiasi antrą, o kartais ir trečiąkart panaudoti daiktus ir jų per daug nekaupti.

Pančiakos, priverčiančios šypsotis, nuotraukos iš asmeninio archyvo

NESUSTOTI KURTI

K. Petroševičienė sėkmės formulės sakosi neturinti. Didžiausias motyvatorius, kuris veda moterį į priekį, yra noras kurti. Savo mezgamoms pančiakoms ir terboms įkvėpimo ji semiasi gamtoje, spalvose, bendravime.

„Tikiu, kad po 5 metų žmonės mieliau rinksis tvarius produktus, kaip „Dvi Pančiakos“, o ne masinės gamybos“, – žmonių sąmoningumu įsitikinusi kūrėja. Sau ji linki nenustoti kurti ir judėti į priekį, o sekėjams ir jos mezginių pirkėjams taria: „AČIŪ!“

NUOGIENĖ – DESERTAS, KURIUO MĖGAUSITĖS BE JOKIOS GRAUŽATIES

Parengė Jurga Liaubaitė

Švedų rašytojos Astridos Lindgren knygų vaikams herojus Karlsonas yra pasakęs: „Kad žmonės būtų laimingi, jiems reikia džiaugsmo, meilės… ir truputėlio uogienės.“ Manau, šiai minčiai pritartų ir Kristinos Paužienės šeima – prekės ženklo „Nuogienė“ įkūrėjai ir vystytojai, pirkėjams pristatantys sveikatai palankesnes, mažiau cukraus turinčias, namų gamybos uogienes.

PAPRASTAS NATŪRALUS SKONIS

„Kai nusprendėme, kad gaminsime uogienes, – pasakojimą pradeda Kristina, – iš karto žinojome – gaminsime tokias, kokias patys valgome, gaminame namuose – kuo mažiau cukraus, kuo trumpesnis virimo laikas, jokių papildomų sintetinių priedų, tikras, paprastas natūralus skonis.“

„Nuogienė“ asortimentas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Pavadinimas „Nuogienė“ labiausiai atitiko mūsų koncepciją – nuoga uoga – gryna, švaru, paprasta, – šypsosi prekės ženklo įkūrėja. – Kita dalis pavadinimo – nauja uogienė – tuo norime pasakyti, kad ir uogienė gali būti kitokia – sveikesnė, įdomesnė, tam tikra prasme „reabilituoti“ uogienės vardą. Paneigti, kad uogienė lygu cukrus.“

Šeima gamina įdomesnius mišinius, į juos įtraukdami ne tokius populiarius, bet sveikatai labai naudingus vaisius ir uogas, tokius kaip rabarbarai, juodieji serbentai, ar superproduktus – ispaninį šalaviją (angl. chia). Kuriamiems produktams naudojamos tik kokybiškos iš Lietuvos ūkininkų perkamos uogos ir vaisiai.

TOBULI SKONIŲ DERINIAI

K. Paužienei uogienių gamyba šiuo metu yra pagrindinė veikla. Kiti jos šeimos nariai turi ir kitų pareigų – mokosi, studijuoja, dirba, augina vaikučius. Paklausus apie apsisprendimą pradėti savo veiklą, moteris buvo atvira: „Tikrai nelengva. Pirmiausia apsisprendėme, kad gaminsime. Tuomet svarstėme, ką norėtume gaminti. Sugalvojome, kad kažką saldaus, nes visa šeima mėgstame gardumynus. Nuo idėjos iki veiksmų praėjo beveik metai. Užtruko įsirengti cechą, nusipirkti įrangą, iš begalės išbandytų receptų išsirinkti tuos, su kuriais startuosime. Be to, nusprendėme iš karto susikurti prekės ženklą, o tai irgi užtruko.“

Jau pačioje pradžioje moteris žinojo, kad gamins ką nors įdomesnio, ne vieno ingrediento uogienę. „Nuogienių“ receptūros gimsta labai įvairiai: peržiūrima daugybė receptų internete, knygose, išragauta uogienių kelionėse, klausiama patarimų mamų, giminių, draugų. Pavyzdžiui, obuolių su šilauogėmis uogienės recepto autorė yra Kristinos anyta.

Obuolių ir šilauogių uogienė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Pirmoji sukurta ir išvirta uogienė buvo braškių su rabarbarais. Tik pabandžiusi supratau, kad būtinai ją gaminsime, ir atrenkant uogienes pretendentes dėl šitos abejonių nebuvo, – sako prekės ženklo „Nuogienė“ įkūrėja. – Sužavėjo tobulas braškių ir rabarbarų skonių derinys. Braškių aromatas ir saldumas puikiai dera su rabarbarų gaiva ir specifiniu poskoniu. Ši uogienė – pirkėjų mėgstamiausia.“

MAŽA „NUODĖMĖ“

„Mūsų „Nuogienės“ skirtos visiems, kurie nori pasiskaninti savo kasdienybę, – sako Kristina. – Uogienė gali būti ta maža „nuodėmė“, kai norisi kažko saldaus, bet nenori suvalgyti torto ar pyrago gabalo. Tuomet tiesiog imi natūralaus jogurto, šiek tiek uogienės ir granolos arba lietuviško varškės sūrio ir uogienės – puikus sveikesnis desertas. O kokie blynai, varškėčiai ar varškės apkepas be uogienės? Rekomenduoju drąsiai valgyti uogienes, tik pasirinkti tokias, kuriose mažiau cukraus ir valgant neprarasti saiko jausmo. Manau, uogienė (ne ta, kur cukraus daugiau nei uogų) yra sveikiausia deserto alternatyva.“

Paužų šeimą darbams įkvepia vasara su savo kvapais ir skoniais, paragauti įdomūs produktų deriniai. Taip pat ir pats gamybos procesas – uogų, vaisių spalvos, nuostabus verdamos uogienės kvapas. Į uogienės indelį sudedama daug meilės ir pastangų, tad jiems labai svarbus grįžtamasis ryšys.

DRĄSA RAGAUTI

Prekės ženklo „Nuogienė“ vystytojams iššūkių netrūksta. K. Paužienė su šeima įdeda nemažai darbo, nes viską daro patys. Į priekį juos veda šeimos palaikymas ir susitelkimas, nauji bandymai ir klaidos, noras gaminti ir kurti naujus receptus, pirkėjų teigiami atsiliepimai.

„Vartotojai uogienes vertina kaip labai saldų produktą, – sako jie. – Todėl norime suteikti pirkėjams kuo daugiau galimybių paragauti ir įsitikinti, kad gali būti ir kitaip. Pastebime, kad pirkėjui žodžiai „pagardas“ ar „čatnis“ skamba kažkaip įdomiau, o „uogienė“ – pernelyg įprastai. Taigi, tik paragavęs pirkėjas gali įsitikinti, kad „Nuogienė“ yra kitokia.“

Braškių ir rabarbarų uogienė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Turime daug minčių dėl įvairių naujų produktų, – ateities planais dalijasi pašnekovė. – Nekantrauju pradėti gaminti ir pirkėjams pasiūlyti becukres uogienes, norime naudoti kuo daugiau superproduktų savo uogienėse, taip pat turėti „prieskoninių“ uogienių liniją.“

„Nuogienės fabrikėlis“ tikisi dar labiau išsigryninti veiklos pobūdį, gaminti sveikesnes uogienes, gausinti pirkėjų ratą. Desertų mėgėjus K. Paužienė skatina drąsiai ragauti naujų skonių produktų, gardžiuotis uogienėmis ir taip palaikyti lietuvišką šeimos verslą!

MIŠKO PRAMANAI NAMŲ PUOŠMENAI

Parengė Jurga Liaubaitė

Tvarumo, ekologijos principams gyvenime prijaučiantys Vaidas Žilys ir Dalia Raicevičiūtė juos taiko ir savo vystomoje veikloje – kalėdinių, ir ne tik, žaisliukų / dekoracijų drožyboje. Medžiagas kūriniams renka miške – tai vėjo ar sniego nulaužtų ar nuverstų medžių šakos. Tarptautinei socialinio tinklo Instagram auditorijai jie žinomi kaip „Samanukai“ – drožėjų pora iš Lietuvos.

„SAMANUKAI“ – Vaidas Žilys ir Dalia Raicevičiūtė, nuotraukos iš asmeninio archyvo

KURIANČIŲ ŽMOGAUS RANKŲ MAGIJA

„Veiklos pavadinimas „Samanukai“ kilo ir prigijo vaikščiojant mišku, – pasakoja kūrėjai, – stebint samanų paklotes ant medžių, o ir pats žodžio skambesys labai panašus į sąmonę, sumanymus, pramanus – tai visai tinka tam, ką darome, apibūdinti.“

„Neseniai kalbėjomės, kad Lietuvoje turbūt kiekvienoje šeimoje ar giminėje yra kas nors pats kažką (bent jau sau) gaminantis ar kuriantis, – sako V. Žilys. – Nors vaikystėje stipriai rankdarbiais nesidomėjau, aplink būdavo žmonių, kurie megzdavo, siūdavo ar virindavo. Pamenu, kai lankydavome mamos krikštatėvį, jis nusivesdavo į dirbtuvėles, kur gamindavo smuikus, kankles. Visi tie dalykai ir gyvenimo kelyje sutikti žmonės turbūt paliko kažkokį kūrybos magijos pojūtį, norą daryti kažką savo rankomis.“

Medžio drožyba, nuotraukos iš asmeninio archyvo

„Mano aplinkoje taip pat buvo kuriančių, – antrina Dalia. – Vaikystėje nešiojau mamos megztus megztinius, krikštamotė buvo konditerė ir lipdė tortų papuošimus, močiutės ir mama siūdavo – į visas tas veiklas įtraukdavo ir mane. Kiek pamenu save, šalia visada būdavo pieštukai, popierius – mėgdavau piešti, su tuo vėliau iš dalies susiejau ir savo karjerą.“

PIRMIEJI ŽINGSNIAI

„Medis mums atrodo tokia gyva, taktiliškai maloni medžiaga, turinti savo kvapą, spalvą, unikalius per gyvavimo istoriją suformuotus bruožus – raštus, kietumą, – mintimis dalijasi prekės ženklo „Samanukai“ įkūrėjai. – O ir užaugęs ten pat, kur ir mes augam. Prasminga ir malonu jo gyvavimą pratęsti įkūnijant kažkokį sumanymą.“

„Man norėjosi iš medžio pagaminti marionetes – medines figūrėles su judančiomis rankomis ir kojomis, – pasakoja D. Raicevičiūtė, – tačiau dar šito neišbandžiau. Pirmasis mano drožinukas – širdelės dekoracija. Stebėjau, kaip rankos pripranta prie peilio ir medžio, bandymo būdu mokiausi dažymo ant medžio niuansų. Paskui buvo išdrožti pingvinai, zuikiai, sniego seniai – buvo malonu sukurti kažką mielo, įdedant į tai dalį savęs.“

Medinis kiškis, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pirmasis Vaido medžio darbas, gal tiksliau pasibandymas drožinėti, buvo šaukštelis su pelėdžiuku ant rankenėlės. Vienos pavasario šventės gamtoje metu bičiulės sau išsidrožtas šaukštelis iš mažos šakelės vis skatino vyrą taip pat išbandyti drožybą ir sukurti kažką savo rankomis. Pabandžius atėjo supratimas, kad norint padaryti kažką, kas patiktų ne tik tau pačiam, bet nebūtų gėda parodyti ir kitiems, reikia įgyti daugiau žinių ne tik apie patį medį, jo rūšis, paruošimą, naudojamus įrankius, medžio apdirbimą, bet ir daug praktikuotis, bandyti dar ir dar kartą.

BENDRA VEIKLA SUARTINA

Medinių žaisliukų ir dekoracijų kūrimas drožėjų porai – podarbinė veikla ir šiuo metu labiau hobis nei darbas ar verslas. Prie veiklos pradžios nemažai prisidėjo karantinas, kuomet daugelis atrado poreikį pabėgti į gamtą, mišką ar laiko kažkokiems papildomiems užsiėmimams, veikloms namuose. „Samanukai“ buvo ta veikla, kuria Vaidas ir Dalia galėjo užsiimti abu kartu. Kadangi buvo daugiau laiko domėjimuisi, idėja gan greitai virto įvairiais bandymais. Vienas iš iššūkių – laikas, kurį kūrėjai gali skirti šiam pomėgiui. Pašnekovai atviri: „Po savo dienos darbų drožybai skiriame tikrai nemažai laiko. Bekuriant kokį nors vieną veikėją, būna, susigalvoji du tris naujus bruožus kitam bandymui ar naujus veikėjus, kuriuos būtų įdomu sukurti.“

Varvekliniai barzdukai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Pačioje pradžioje visokius drožinių bandymus darėmės sau, pasipuošti namus Kalėdoms, – prisimena kūrėjai, – bet, kai bičiuliai ir kolegos darbe sužinojo apie šią veiklą ir pamatė mūsų darbus, greitai atsirado ir gerbėjų, norinčių juos įsigyti. Žmonės norėjo pasipuošti namus Kalėdoms, Velykoms, pasikabinti drožinukus tiesiog kaip dekoracijas. Pirko sau, savo šeimoms artimų gyvūnėlių ar veikėjų figūrėles, dovanojo artimiesiems ar vežė lauktuvių kur nors keliaudami. Mūsų darbais domisi turbūt labiausiai tie žmonės, kurie vertina dalykus, į kuriuos įdėta nemažai šilumos, gamtos ir žmogaus rankų darbo. Smagu, kad ne vienas iš jų grįžta ir įsigyja dar daugiau mūsų sukurtų dirbinių. Malonu gauti tokį atgalinį ryšį.“

NUO MEDŽIO ŠAKELĖS IKI KŪRINIO

Gamta neatsiejama poros gyvenimo ir kūrybos dalis. Po darbų prie kompiuterio abiem svarbu atitrūkti ir rasti vidinį balansą – pasivaikščioti, pabūti bei pasigrožėti mišku, laukais, pievomis. Medis, parsineštas iš miško, tarsi savaime diktuoja drožinių tematiką. Nors drožiant medinukus yra pasitelkiama ir fantazija, jiems suteikiama išgalvotų savybių, prieš kiekvieną darbą Vaidas ir Dalia kruopščiai iš įvairių nuotraukų tyrinėja gyvūnų ir paukščių bruožus, aiškinasi, kuo jie yra saviti. 

Miško gyventojai, nuotraukos iš asmeninio archyvo

„Kai pačiam įdomu ir patinka užsiimti kažkokia veikla, neįvardintume to sunkiu darbu, – sako drožėjų pora, – bet taip, norint būti sėkmingiems, veiklai reikia skirti daug laiko, kruopštumo, dėmesio, domėtis, lavinti įgūdžius darant daug ir įvairių bandymų. Mūsų pačių įsivaizdavimas, apie tai, kas yra drožyba, laikui bėgant keitėsi. Pradžioje tai atrodė kaip prisėdimas ir medžio apdirbimas peiliu ar kaltukais, bet iš tikro tai tik nedidelė dalis laiko, kol pasiekiamas galutinis rezultatas. Reikia žinoti skirtingų medžių savybes, juos pasiruošti drožimui, kad nesuskilinėtų, tinkamai prižiūrėti ir pasirengti įrankius – kad visada būtų aštrūs, išlaikytų reikiamus ašmenų kampus. Tolesni darbai – keliasluoksnis dirbinio šlifavimas, paruošimas dažymui ir dažymas, padengimas vaško aliejumi ar laku, fotosesijos, nuotraukų atrinkimas, pasidalijimas istorija, bendravimas ir prekės (kūrinio) perdavimas klientui.“

Medinė žąsis, nuotrauka iš asmeninio archyvo

IŠ LIETUVOS Į PASAULĮ

„Pasvajojame kartais, kad po kurio laiko galbūt pavyks įsirengti dirbtuvėles, kur bus galima laikyti įvairius rastus įdomesnius medžio gabalėlius ir patogiau, lengviau pasiruošti medžiagą įvairiems bandymams, – ateities planais dalijasi Vaidas ir Dalia. – Tikimės, kad per artimiausius penkerius metus būsime įgyvendinę bent dalį savo kūrinių sumanymų – penkis ar dešimtkart tiek, kiek dabar išbandę, sukūrę visokių veikėjų – dekoracijų, kitų medžio dirbinių, – ir, žinoma, tikime, kad jie puoš, skleis malonią miško, gamtos ir rankų darbo šilumą tiek įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tiek ir pasaulyje.“

„ABU2“: ČIA GAMTOS DOVANOS IR ŽMOGAUS RANKŲ PRISILIETIMAS SUKURIA ISTORIJĄ

Parengė Jurga Liaubaitė

Gimtojo Ignalinos krašto miškų gėrybės, jūros nuglūdintos į krantą išmestos gamtos dovanos jų rankose tampa mažais, širdį paliečiančiais, jaukių namų akcentais. Šeštus metus skaičiuojančios dukros ir tėčio dirbtuvės „ABU2“ gamtos netobulumus paverčia asmeniškais, vaikystės prisiminimų, miško kvapų persmelktais, rankų darbo kūriniais. Ne vienus namus puošia šio dueto sukurtos raktinės, mediniai padėklai, interjero detalės – namukai, savyje talpinantys šilumą, svajones ir kiekvieno mūsų asmenines istorijas.

Silvija Mikoliūnienė su tėčiu Edvardu, nuotrauka iš asmeninio archyvo

NAMELIS, ĮKVĖPĘS KŪRYBAI

Silvijos Mikoliūnienės vaikystė niekuo neišsiskyrė iš kitų to meto vaikų. Tie patys žaidimai – šokinėjimas per gumytę, kvadratas, vėliau ilgi metai praleisti žaidžiant krepšinį. Mergaitė buvo labai aktyvi ir rankdarbiais per daug nesidomėjo. Užaugusi troško tapti pardavėja arba mokytoja. Kaip dabar pripažįsta, abi svajones pavyko įgyvendinti. Moteris turi pedagogo diplomą, o ir pardavėja padirbėti yra tekę. „Paauglystėje kartais piešdavau, eksperimentavau su oda, – pasakoja pašnekovė. – Iš senos odinės brolio striukės gaminau papuošalus. Man patiko, kad taip galėdavau nurimti, susitelkti, o galiausiai ir pasidžiaugti rezultatu. Tiesa, papuošalai pragulėjo rašomojo stalo paskutiniame stalčiuje, o galiausiai atsidūrė šiukšlių dėžėje. Mano susidomėjimas papuošalų gaminimu greit išblėso ir po to ilgą laiką nieko nekūriau.“

Dekoracija namukas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dirbtuvių „ABU2“ įkūrėjos draugystė su medžiu prasidėjo po studijų, įsigijus namelį gimtuose Ignalinos kraštuose. Tuomet, kartu su tėčiu pradėjus jį remontuoti, kaskart gimdavo netikėtų namelio įrengimo idėjų. Viską darė patys. Terasa, lauko ir vidaus baldai, dekoracijos – didžioji dalis buvo pagaminta jų rankomis. Taip po truputį gimė dirbtuvių idėja. Tiesa, ne iš karto. Po gerų dešimties metų.

KIEKVIENA DIENA – NETIKĖTUMAS

„Pati dirbtuvių idėja gimė atostogaujant vasarą namuke, – kūrybinio kelio pradžią prisimena Silvija. – Daugelis mūsų pagamintų daiktų jau pradėjo kauptis namuose, o kurti vis dar norėjau. Taip po truputį pradėjau brandinti ir nuosavos elektroninės parduotuvės idėją. Juolab, kad buvau neseniai išėjusi iš ilgamečio darbo finansų sektoriuje, tad buvo puiki proga imtis kažko naujo. Sunkiausia buvo įkalbėti tėtį.“

Medinė dekoracija, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuo metu moteris gyvena ir kuria Vilniuje. Tėtis dirba namelyje, kurį kartu ir puoselėja, Ignalinos rajone. Čia S. Mikoliūnienė lankosi dažnai ne tik laisvu laiku, o ir bendros kūrybos klausimais. „Labai myliu mišką ir ežerus, tačiau geriausios idėjos gimsta vaikštant Vilniaus gatvėmis, – sako ji. – Tikiu, kad bet kuris žmogus, norintis kurti, gali tai daryti. Tereikia pradėti. Labai vengiu griežtų posakių, kurie kartais apsigyvenę mūsų galvoje pridaro daugiau žalos nei duoda naudos. Kiekvieną rytą pradedu švariu baltu popieriaus lapu. Tai, kad nežinau, kas šiandien manęs laukia, įkvepia ir skatina judėti pirmyn. Taip gimsta ir mūsų dirbiniai, niekada nežinome, kas gausis.“

TOBULUMAS – TIK ILIUZIJA

Kūrybinis dukros ir tėčio duetas savo dirbinius skiria visiems pasaulio žmonėms. „Mano noras, kad mūsų kūriniai būtų unikalūs, visi skirtingi bei mieli, – sako S. Mikoliūnienė. – Pati gamta ir pasufleruoja medžiagų pasirinkimą, mane įkvepia. Mūsų kūriniuose yra naudojamos gamtos gėrybės, dažnai prie jūros ar ežeruose rastas senas medis. Stengiuosi kuo mažiau jį apdirbti, kad išliktų laiko ir gamtos stichijų suformuoti raštai ir formos. Jos nesimetriškos, netobulos formos ir kūriniai yra tai, kas mane skatina kurti natūralius, nenuglūdintus ir netobulus daiktus namams. Gamtoje nėra nė vieno identiško kūrinio, nė vieno vienodo medžio lapo ar gėlės žiedo, tačiau tuo jie ir yra patys nuostabiausi bei gražiausi.“

Kabykla, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pašnekovės manymu, žmonės pavargsta tiek nuo tobulumo, tiek ir nuo netobulumo. Dažnai nuovargis yra savęs neigimo padarinys. Visai nesvarbu, kur gyveni, kokias formas aplink save sukuri, – jeigu nesi atviras sau, pavargsti tiesiog nuo buvimo. Pačią kūrėją „ABU2“ gaminiuose būtent tai, kad jie yra nesimetriški, nenudailinti, bet kartu jaukūs, šilti, ir džiugina. Tebūnie tai mažas priminimas kiekvienam, kad gražu yra tai, kas tikra, o tobulumas – tik iliuzija.

Padėklas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

GALIMYBĖ BŪTI KARTU

Iki šiol Silvija kartu su tėčiu vis dar mokosi, daug dirba, daug kartų klysta ir daug išmoksta. Prakalbus apie privalumus ir trūkumus dirbant su artimiausiu žmogumi – tėčiu, moteris atvira: „Privalumas – lojalumas. Trūkumai – visa kita. Abu esame karšto būdo ir dažniau pasakom, nei nutylim. Gerai, kad nelieka paslėptų jausmų, tačiau dažnai šalia to yra savigrauža, kad įžeidei, nepatylėjai. Skirtingi požiūriai kartais praverčia, o kartais tampa ir karštos diskusijos priežastimi. Nemėgstu romantizuoti mūsų dueto todėl, kad tiek, kiek jis yra įdomus, tiek ir daug išgyvenęs. Man svarbiausia – galimybė būti kartu ir kurti. Suprantu, kad tai yra laikinas projektas, todėl jis man yra dar svarbesnis.“

EISVA MUDVI…

Parengė Jurga Liaubaitė

Lietuvių liaudies daina „Eisva mudu abudu“ Simonai Adomavičienei tapo lemtinga tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame gyvenime. Priversta permąstyti savo pasirinkimus, gimto krašto išsiilgusi moteris grįžo iš užsienio į Lietuvą, kur dabar puoselėja gražią šeimą ir vysto savo prekės ženklą „MUDVI“, kurio pavadinimą taip pat lėmė širdies daina.

Prekės ženklo „MUDVI“ įkūrėja Simona Adomavičienė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

GYVENIMO CHOREOGRAFIJA

Kurianti ir siuvanti kuprines, puoštas baltiškais ir gamtos motyvais, Simona menais bei kūryba domėjosi nuo pat vaikystės. „Visuomet, kiek save pamenu, kūriau, mezgiau, nėriau vašeliu, siuvau, piešiau, – sako ji. – Būdama mokykloje intensyviai ruošiausi stoti į kostiumo dizainą, lankiau piešimo kursus Kauno dailės akademijoje. Prisimenu, kaip šąldavom tenai žiemą, palinkę prie molbertų po kelias valandas beveik nejudėdami, bet kaip buvo gera!“

Vieną dieną į jaunos moters gyvenimą atėjo teatras, vėliau šokis. Visiems netikėtai pašnekovė įstojo studijuoti choreografijos Londone. „Išvažiavau tikrąja šio žodžio prasme į niekur, iki paskutinės nakties, likusios iki skrydžio, nepavyko rasti, kur išsinuomoti kambario ir išskridau nieko ten nepažinodama. Prisimenu, stovėjau Londone, Liverpool stotyje ir galvojau, kur man šiąnakt miegoti. Bet buvau pilna optimizmo ir viskas labai palankiai susidėliojo – sutikau daug nuostabių žmonių ir įsivažiavau“, – prisiminimais dalijasi S. Adomavičienė. Universitete merginai sekėsi puikiai, sau ji atrado šokio vizualinį meną, kuris parodė, kokia plati yra šokio skalė, kad choreografiją galima kurti ne tik žmogaus kūnui. Judesys, šokis gali būti įvairialypis, turėti kad ir paprasto plastikinio maišelio vėjyje pavidalą. Šokis yra neišsemiama tema, prie kurios vieną dieną kūrėja norėtų sugrįžti.

„Universitetą baigiau aukščiausiais įvertinimais ir mano baigiamasis darbas – choreografija – buvo atrinkta rodyti šokio teatro scenoje – tai man buvo didžiulis džiaugsmas ir įvertinimas, nes kiekvienais metais universitetas iš visų choreografijos studentų atrenka tik vieną baigiamąjį darbą, – pasiekimais džiaugiasi pašnekovė. – Tais pačiais metais Lietuvoje sudalyvavau ir Naujojo Baltijos šokio video konkurse, kuriame pelniau žiuri prizą, tačiau viduje kirbėjo jausmas, kad vis dėlto tai nėra 100 proc. mano kelias.“ Intensyviai šokdama, po paskaitų vakarais ir savaitgaliais dirbdama fizinį darbą, moteris pradėjo jausti didelius kelių skausmus, kartais nebegalėdavo paeiti, dėl to turėjo labai sulėtinti tempą. Vizitas pas gydytoją traumatologą atnešė liūdnų žinių.

PLANAS B

Supratusi, kad šokėjos ir choreografės keliu toliau eiti negalės, Simona pradėjo daugiau gilintis į save, bandyti prisiminti, kas jai buvo įdomu vaikystėje, ir grįžo prie siuvimo. 2014 m. ji pradėjo siūti rankines su gyvūnų motyvų aplikacijomis, dažniausiai paukšteliais, ir pardavinėti jas „Mano drabužiai“ platformoje, kuri dabar žinoma „Vinted“ pavadinimu. „Buvau sau labai savikritiška, – pasakoja kūrėja, – atrodė, tiek daug reikia išmokti. Todėl susiradau siuvimo kursus, kuriuose mokytoja man parekomendavo atlikti praktiką pas rankinių dizainerę. Nuėjusi į pokalbį dėl praktikos, aš iš karto jai pasakiau, kad noriu pas ją dirbti. Rankinių dizainerės darbuotojos juokėsi, sakė geriau eiti pirmiausia pabandyti į kokį siuvimo fabriką, nes neturėjau jokios patirties, nebuvau net sėdėjusi šalia industrinės siuvimo mašinos (viską namuose siūdavau buitine mašina), bet po dviejų mėnesių aš jau ten dirbau.“

Pirmosios patirtys ir pamokos, nuotrauka iš asmeninio archyvo

S. Adomavičienė turėjo didžiulį norą ir labai stengėsi. Buvo nelengva, nes darbas su oda klaidų nemėgsta – vos vienas dygsnis pro šalį – gaminys sugadintas, nes skylės odoje neužtaisysi. Pastangos atsipirko – labai greitai darbas pradėjo sektis, moteris puikiai jautėsi kolektyve, tačiau viduje labai kirbėjo noras grįžti į Lietuvą.

KURTI TAI, KAS ATEINA IŠ ŠIRDIES

Šiuo metu „MUDVI“ yra pagrindinė pašnekovės veikla. „Didžiausiu iššūkiu tapo vaiko gimimas, – sako kūrėja. – Laukdamasi džiaugiausi, kad dirbu iš namų, nes galėsiu daugiau laiko praleisti su mažyliu ir darbus nudirbti, bet nežinojau, kad visi vaikai labai skirtingi. Yra vaikų, kurie nuo pat kūdikystės ramūs, daug miega, galima ramiai išeiti pasivaikščioti su vežimėliu kur tik norisi, tačiau yra vaikų, su kuriais tiek išėjimas į lauką, tiek paprastų buitinių darbų atlikimas tampa didžiuliu iššūkiu.“

Simona – perfekcionistė, vis atrandanti, kad kažko nemoka, randa, ką reikia tobulinti, keisti, dėl to savo veiklos ilgą laiką neįkūnydavo, vis eidavo dirbti kažkam, vis mokėsi. „Tai užtruko ne vienus metus, kol galiausiai pasiryžau tiesiog pradėti, – prisipažįsta kūrėja. – Iki tol buvo dar vieni mokslai – Lietuvoje baigiau siuvėjo specialybę ir būdama pirmame kurse niekaip negalėjau nuspręsti, ką pasirinkti – siūti sukneles ar rankines, o jau viduje labai kirbėjo noras imtis savo veiklos. Galiausiai pasirinkau kuprines ir man jos tapo labai universalia drobe! Aplikacijos duoda didelės laisvės kūrybai, aš kitaip, be simbolių, ženklų, net neįsivaizduoju savo kūrybos. Nors daug pažįstamų kraipė galvas – juk minimalizmas madoje, tačiau yra nemažai žmonių, kurie taip pat mėgsta ir vertina simbolius. Renkuosi kurti tai, kas ateina iš širdies, o ne tai, ko galbūt nori tipinis pirkėjas, kas greičiausiai pagal visus rinkodaros dėsnius nėra labai protinga, bet toks mano kelias ir tokios vertybės.“

Kuprinės puoštos aplikacijomis, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Per pastaruosius dvejus metus, augindama savo vaikelį, moteris daug ko išmoko. Kartu augino „MUDVI“, kartais per negaliu, per didžiulį laiko trūkumą. Prisipažįsta, kad buvo laikas, kai sprendė, ar tęsti šią veiklą. „Didžiausia motyvacija man visuomet yra mano klientės, kurios man parašo tokius nuostabius laiškus, kad vėl atsiranda jėgų toliau kurti ir auginti „MUDVI“, – sako Simona. – Mano klientės yra nuostabios ir kūrybingos moterys, per trejus veiklos metus esu turėjusi tik pozityvias patirtis su klientėmis, nors veiklos pradžioje pasitaikydavo klaidų, bet visuomet sulaukdavau palaikymo, supratimo. Manau, kad mano darbų pirkėjos yra labai skirtingos moterys, bet jas dažniausiai jungia kūrybiškumas, sekimas ne mada, o savo stiliaus turėjimas. Taip pat dažnai į mane kreipiasi moterys, vertinančios mūsų protėvių palikimą ir norinčios turėti šalia savęs dalelę istorijos.“

MANO NAMAI – LIETUVA

Pirmasis „MUDVI“ gaminys buvo rusvai žalsvos (chaki) spalvos kuprinė su tokios pat spalvos kregždutėmis. „Ją pasiuvusi džiaugiausi kaip vaikas, nes man buvo labai labai gražu! – prisimena S. Adomavičienė. – Kūrybai mane įkvepia poilsis, buvimas vienumoje, tekantis vanduo, vaikščiojimas miške. Gamtoje jaučiuosi geriausiai, esu intravertė, man labai svarbu turėti laiko pabūti vienai su savimi, o gamtoje, pavyzdžiui, miške, tarsi prisipildau ir vėl galiu eiti, bendrauti, dalytis. Vaizdiniai ateina labai netikėtai, dažniausiai, kai esu atsipalaidavusi, reikia tik spėti užsirašyti ar nusipiešti. Stengiuosi save pristabdyti, nes mano protas mėgsta šuoliuoti į tolius, visuomet turiu daug idėjų, mokausi tiesiog pasirinkti vieną, dvi ir jas įgyvendinti, nepalikti pradėtų. Čia yra didelis darbas, kaip atskirti, ar ta mintis, idėja turi toliau tęstis ar ją reikia palikti, keisti, rasti naują. Vis dar to mokausi.“

Gamtos ir istorijos ženklai „MUDVI“ kūryboje, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kūrėjai įdomi ne tik gamta, bet ir Lietuvos istorija. Mokykloje istorija buvo viena mėgstamiausių Simonos pamokų. Turbūt, jei būtų neįstojusi į menus, šiandien pažinotume ją kaip istorikę. „Labai stipriai jaučiu, kad man gera Lietuvoje gyventi. Ypač stipriai tai pajaučiau pagyvenusi užsienyje, kur jaučiausi ne savo vietoje, ne tokio mentaliteto. Sakydavau draugams, kad geriau pakalbėti iš širdies su liūdnu lietuviu, bet taip nuoširdžiai, negu visą laiką šypsotis ir juokauti su britais, nors širdyje kartais to visai nesinori. Pasigedau nuoširdumo. Na, ir daug kitų dalykų, bet priežastis grįžti buvo jausmas, kad mano namai yra Lietuvoje, turbūt dėl to ir mano kūryboje galima rasti baltiškų ženklų, dalelę Lietuvos – jie iš to ilgesio ir meilės, noro puoselėti tai, ką mūsų protėviai yra palikę, juos prisiminti“, – mintis dėsto prekės ženklo „MUDVI“ įkūrėja.

KADA, JEI NE DABAR…

Kūrėjos manymu, bet kurioje srityje yra labai svarbi disciplina, ypač dirbant iš namų. „Per tiek metų supratau, kad ne visiems žmonėms tinka turėti savo verslą, kai visus sprendimus reikia priimti pačiam ir vis vilioja galimybė laisvai pasirinkti, kada patinginiauti, ko nedaryti, ką praleisti, ar apeiti. Man toks darbo pobūdis labai tinka, mėgstu planuoti, esu susidėliojusi savo darbo dienos ritmą, – įsitikinusi Simona. – Žinoma, gimus vaikui, teko į viską žiūrėti lanksčiau, tekdavo dirbti ir naktimis, ir tuomet, kai norisi ištiesti kojas ir pažiūrėti ramiai Netflix, bet mane visad motyvuoja mintis, kad kas kitas, jei ne aš, kada, jei ne dabar. Viskas ir mano veiklos ateitis tik nuo manęs priklauso, tad stengiuosi rasti balansą tarp poilsio ir darbo bei šeimos. Tiesą pasakius, tai yra labai sunku, bet verta ir, manau, ne aš viena taip gyvenu ir normalu yra visko nesuspėti, ypač turint mažą vaikelį.“

Kaip ateityje transformuosis moters vystomas prekės ženklas „MUDVI“, dar nėra aišku. Šiais metais šalia „MUDVI“ kūrėja sukūrė naują prekės ženklą „Linen and Birds“. Kadangi pačioje veiklos pradžioje Simonai buvo sunku nuspręsti, ką pasirinkti – rankines ar sukneles, gimus vaikui ir prasidėjus vidinei vertybių transformacijai, moteris prisiminė, kad jau seniai norėjo siūti iš lino, bet, atrodė, turėti dvi veiklas ne itin protinga. Vis dėlto gyvenime daugiau klausanti, ką sako širdis, ji nusprendė, kad ir mažais mažais žingsneliais, pradėti siūti iš lino. Pradžiai įvairius smulkius aksesuarus – gumytes, lankelius, kosmetines, prijuostes, o vėliau pradėti kurti marškinius bei sukneles. Kadangi su „MUDVI“ yra pakankamai darbo, „Linen and Birds“ auga lėtai, tad drabužiai platesniam gerbėjų ratui bus pristatyti kitais metais.

Lininės suknelės, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Ateityje, šios dvi veiklos kažkuriuo būdu turėtų susijungti, galbūt liks viena, galbūt abi kartu transformuosis. S. Adomavičienė įsitikinusi, kad svarbu negalvoti, kaip čia kuo daugiau uždirbti, kaip daryti viską kuo taisyklingiau, pagal visus rinkodaros dėsnius, nes ne tik žmonės jaučia nenatūralumą, bet ir pats gali nejausti pasitenkinimo vykdoma veikla, kai daroma su mintimi, kad kažkas ne taip.

Sau, pirkėjams ir skaitytojams kūrėja linki klausytis savo širdies, o jei jos nesigirdi, rasti būdų, kaip pailsėti, atsiriboti nuo skubėjimo, kad po įvairių nuomonių, įvykių ir pokalbių uždanga toji širdis būtų išgirsta.

„TUŠAS ANT MEDŽIO“ – ŽMOGAUS IR GAMTOS KŪRYBA

Parengė Jurga Liaubaitė

Ant medinio paviršiaus brūkšnelis po brūkšnelio, taškelis po taškelio ranka vedžiojama tušu padengta plunksna kuria įstabų, magišką pasaulį. Autoriniai paveikslai, dekoruotos medinės dėžutės, raktinės, žvakidės − tik dalis „Tušas ant medžio“ kūrinių asortimento. Šiandien Jus kviečiame susipažinti su menininke Laura Simanauskiene – moterimi, mažais tušo taškiukais paliečiančia žmonių širdis.

„Tušas ant medžio“ įkūrėja Laura Simanauskienė, nuotraukos iš asmeninio archyvo

PAŠAUKIMO BEIEŠKANT

„Vaikystėje buvau gan meniška, mylėjau gamtą, rašiau kūrybiškus rašinius, straipsnius, − pasakojimą pradeda pašnekovė. − Piešimas tada nebuvo tas dalykas, kad visi sakytų: „Auga dailininkė.“ Mokiausi labai gerai, galėjau būti žurnaliste, mokytoja ar net gydytoja.“ Moteris ir dabar negalinti tiksliai atsakyti, kas atsitiko, kad pasuko meno keliu. Gal mokslo tąsyk buvę per daug ir norėjosi pabėgti į kitokį – laisvės, kūrybos – pasaulį. „Net, kai mokiausi Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, nežinojau, ar man ta dailė patinka, ar čia mano kelias, − mintimis dalijasi Laura. − Per diplominių darbų gynimą iš dėstytojų išgirdau žodžius: „Ji kitokia, jos darbai traukia akį, norisi tyrinėti akimis ir širdimi, ji darbšti, todėl gyvenime eis toli.“ Tie žodžiai ir buvo didžiulis paskatinimas eiti kūrybos keliu.“

Darbas tušu, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Prie baikščių ir senamadiškų žmonių save priskirianti menininkė sakosi veiklą pradėti buvo sunku, turėjo praeiti ilgas laiko tarpas, kol išdrįso. Gamino papuošalus, vėlė veltinius, piešė atvirukus. „Keletą metų vaikščiojau po Jūros šventę ir galvojau, kad ir aš čia galėčiau būti, – prisimena kūrėja. – Visą gyvenimą liksiu dėkinga bibliotekininkei Emilijai Alminienei, kuri sekdama mano kūrybinę veiklą pati užregistravo mane į parodą-mugę Gargždų kultūros centre. Pamačiau didžiulį žmonių susidomėjimą mano kūryba, skatinimą eiti į priekį.“

PAPRASTO PASAULIO GROŽIS

Studijų metais įvaldyta piešimo ir rašymo tušu technika vėl grįžo į moters gyvenimą netradicinių, neįprastų atvirukų pavidalu. „Piešiau be sustojimo, vaikščiojau po savo netobulą, gal kitiems ir nelabai suprantamą pasaulį. Pajutau, kad man tai patinka, kad piešdama galiu atsipalaiduoti, pabūti su savimi. Piešiau atvirukus tušu – norėjosi, kad jie ilgiau džiugintų. Piešimas ant medinių paviršių ir buvo ta tolesnė tąsa, kuri popierių pakeitė medžiu. Mano paveikslėliai įgavo ilgesnį gyvavimo laikotarpį“, – sako L. Simanauskienė.

Mediniai paveikslėliai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gamtos motyvai ir angelai – neatsiejamai susiję su menininke ir jos kūryba. „Mano darbuose vyrauja gamtos motyvai: gėlės, paukščiai, medžiai, – pasakoja kūrėja. – Jie netobuli, mano sugalvoti, gal ne visiems gražūs ir suprantami, bet jie iš mano pasaulio. Aš – neatskiriama gamtos dalis. Užaugau kaime, todėl nuo mažens gamta šalia. „Tušas ant medžio“ – mano ir gamtos kūryba. Medis, tvirtai įaugęs šaknimis į žemę, – stiprybė, žydinti gėlė – kiekvienos akimirkos džiaugsmas, paukštis – svajonės, siekiai. Gamtos elementai – tarsi gyvenimo simboliai ir palydovai. Taip pat didelę dalį mano kūryboje užima angelai. Net negalėčiau pasakyti, kodėl pradėjau juos piešti. Tiesiog pradėjau ir negaliu sustoti… Jie nėra nuglostyti angelėliai, dažnai net nelabai gražūs, stilizuoti. Per juos išreiškiu emocijas, siekius, džiaugsmą, laisvę. Jie skatina mane pakilti virš žemiško materialumo, pajausti paprasto pasaulio grožį. Dažnai savo angelams net veidų nepiešiu, lyg leisdama kiekvienam įsikūnyti į mano siūlomą personažą.“

Darbas tušu, nuotrauka iš asmeninio archyvo

DŪŠIOS ŽMONĖS

L. Simanauskienės kūryba unikali – kiekvienas darbas nupiešiamas atskirai, vienodų ir daug nėra. Menininkė visą laiką skiria „Tušas ant medžio“ kūrybiniams projektams. Piešia tiek, kiek leidžia sveikata: dvi akys, viena ranka ir širdis. Autorė šilčiausių žodžių negaili savo kūrybos mylėtojams, mugių lankytojams ir pirkėjams: „Mano darbų gerbėjai, pirkėjai, palaikytojai yra patys nuostabiausi, paprasčiausi, originaliausi. Jie, kaip ir aš, yra dūšios žmonės. Jie – šviesos nešėjai ir dovanotojai. Žiūrėdami į mano paveikslus, atpasakoja tas pačias istorijas, kurias aš širdimi vedžiojau, kartu pasakoja savo istorijas pagal mano paveikslus. Jie – nematerialių blizgučių gerbėjai, optimistai, kritikai, jautrūs ir kuklūs (apsikabina, apsipila ašaromis). Jie – dvasingi, dėkingi (net nesuskaičiuoju, kiek gražių žodžių, žinučių, šypsenų sulaukiu), kūrybiški ir mėgsta improvizuoti. Jie – „mano pasaulio“ žmonės. Svetimi (su kai kuriais net susitikę niekada nebuvome), bet kartu tokie savi. Mano kūrybos gerbėjai yra mano didžiausia varomoji jėga, skatinanti piešti dar ir dar, rašyti dar ir dar… Džiaugiuosi, kad mane supa tokie paprasti ir kartu nepaprasti žmonės, kurių dėka aš augu, noriu šviesti širdimi visam pasauliui.“

DAUG DARBO IR ŠIRDIES

Kūrėja pritaria, kad sėkmingos veiklos paslaptis – 99 proc. sunkaus darbo ir 1 proc. talento. „Ypač tai aktualu man, – sako Laura. – Kiekviename, kad ir mažiausiame, kūrinėlyje yra daug kruopštaus darbo. Darbai gimsta paprastai – imi ir pieši. Jei nėra įkvėpimo – pieši kitą dieną. Sugadinai – išmetei. Paprasta, bet labai daug darbo ir širdies, gal šiais laikais jau nemodernu, bet savita.“

Kūrybai menininkę įkvepia gamta, gyvenimas, nuotaikų svyravimas. Kaip žmogų į priekį veda šeima, kūryba, tikėjimas, šviesa. Ateityje L. Simanauskienė nieko keisti neplanuoja ir viliasi, kad „Tušas ant medžio“ išliks toks pat, koks yra ir dabar. „Žinau, kad reikėtų užleisti kažkiek vietos technologijoms, – teigia pašnekovė, – bet taip norisi būti savimi, ta pačia Laura, kuri mažais tušo taškiukais paliečia širdis…“

Medinės dėžutės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Autorei patinka ne tik piešti, bet ir rašyti. Beveik prie kiekvieno paveiksliuko yra užrašas: dažnai tai paveikslo pavadinimas ar linkėjimas. Kartais moteris deklamuoja sau eiles be žodžių, o kartais jas parašo. Užrašas – tai tarsi paveikslo užbaigimas. Tai tarsi taškas sakinio gale.

Sau ir visiems „Tušas ant medžio“ kūrybos sekėjams menininkė linki sveikatos, laisvės ir širdies šviesos. „Būkime reikalingi ir svarbūs vieni kitiems“, – sako ji.

KOL TIKI STEBUKLAIS – VAIKYSTĖ NEMIRŠTA!

Parengė Jurga Liaubaitė

Ne vieną žymų rašytoją ir poetą kūrybai įkvėpęs Anykščių kraštas, šalia ošiantis Antano Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis, per miestą tekanti Šventosios upė ir šiandien nestokoja atsidavusių menui, kūrybinį darbą mylinčių ir savą kraštą garsinančių žmonių. Šiaurės rytų Lietuvos mieste – Anykščiuose įsikūręs Anykščių menų inkubatorius (AMI) šiuo metu jungia 14 šio krašto kūrėjų rezidentų ir 10 alumnų. Apie kūrybinio kelio pradžią, įkvėpimą ir atsidavimą idėjai kalbamės su viena iš AMI reziduojančių menininkių, prekių ženklo „By dite“ įkūrėja Vaida Prusakova.

Tekstiliniai žaislai, nuotraukos iš asmeninio „By dite“ archyvo

„Vaikystėje mažytę mane visi vadino Vaidyte, o aš negalėdama ištarti sakydavau: „Ditė nori“, – pavadinimo „By dite“ gimimo istoriją pasakoja pašnekovė. Iš natūralių medžiagų tekstilines lėles ir žaislus kurianti moteris sakosi vaikystėje rankdarbių nemėgusi. Darbų pamokoms darbelius siuvinėdavusi arba nerdavusi mama. Vienintelis daiktas, kėlęs susidomėjimą, buvo močiutės kojinė siuvimo mašina, tačiau mergaitė net nesusimąstė, kad siuvimas ateityje taps pagrindine jos veikla. Anuomet labiau galvojo apie archeologės ar bibliotekininkės profesiją. Nors šios svajonės ir neišsipildė, smalsumas, kruopštumas, pomėgis skaityti ir domėtis naujovėmis atvedė Vaidą į dabartinį jos kūrybinį kelią. „Nuo mažų dienų labai mėgstu skaityti, ypač pasakas, ir, kaip dabar vadina, „fantazy“ stiliaus knygas, – sako dviejų suaugusių vaikų mama. – Gal todėl tos pasakos ir nepaleidžia. Vidinis manyje tūnantis vaikas dalijasi žaislais su pasauliu.“

Emocinės lėlės, nuotrauka iš asmeninio „By dite“ archyvo

Kūrėjos rankose, atrodytų, pavienės medžiagų atraižos jungiasi į visumą ir tampa tikrais meno kūriniais. Pradedant įvairiais gyvūnėliais / žvėreliais, lėlėmis, baigiant jaukiomis interjerą papildančiomis detalėmis. Daugelis V. Prusakovos kuriamų žaislų yra emociniai. Pasaulyje jiems apibūdinti paplitęs Tildos pavadinimas. Pirmasis toks žaislas 1999 m. buvo pasiūtas Norvegijoje pagal 25-erių metų dailininkės Tony Finnanger dizainą. Daugeliui nebuvo aišku, ką tas pasiūtas žaislas vaizdavo, bet tai nesutrukdė šiam pomėgiui pasklisti ir tapti mėgstamam visame pasaulyje. Šio tipo žaislai turi vieną bendrą bruožą – mažyčius taškelius, vaizduojančius akis ir rausvus skruostus. „Vaikai rodo tikrąsias emocijas – ir džiaugsmą, ir pyktį. Tai nesuvaidinta, neužgožta. Todėl ir kuriu emocinius žaislus, – sako moteris. – Juk kai vaikas ryte atsikelia blogos nuotaikos, o lėlė lentynoje šypsosi, sutikite, norisi ją paslėpti. O šios ir džiaugiasi, ir liūdi kartu. Kartu lavinama ir vaiko vaizduotė.“

Tilda, nuotraukos iš asmeninio „By dite“ archyvo

„Pats pirmas pasiūtas gaminys buvo kosmetinė, – pasakojimą tęsia kūrėja. – Kai gavosi gražus dalykas, jaučiausi lyg kosmoso užkariautoja. AŠ TAI GALIU PATI! Tada, žinoma, augo apetitas. O gal ir šitas pavyks? O tas? Tada ir prasidėjo…“ V. Prusakovos žaislai tinka asmenims nuo 0 iki 99 metų. Lėlės dovanojamos tiek mažiems, tiek ir garbaus amžiaus žmonėms. Kūrėja prisimena, kaip tautinių motyvų drabužiais papuošta lėlė nuo artimiausio žmogaus nukeliavo močiutei. Taip pat yra kuriamos portretinės, šaržinės lėlės. Žinoma, svarbiausi ir pagrindiniai jos darbų vertintojai – vaikai. „Labai nemėgstu internetinės prekybos, – sako moteris. – Kai vaikas paima į rankas tavo žaislą, ta emocija, nuo pirmo žvilgsnio iki kol bendrauji, yra neįkainojama.“

Interjero detalės – krepšys, nuotraukos iš asmeninio „By dite“ archyvo

Dvejus metus žaislų siuvimą kaip hobį derinusi su darbu dviejų suaugusių vaikų mama vis dėlto pasiryžo pokyčiams. Optimizmu trykštanti moteris, savo veiklą pradėjusi po darbų miegamajame palinkdama prie siuvimo mašinos, dabar gali džiaugtis turima kūrybine erdve Anykščių menų inkubatoriuje (AMI). „Sunku visada viskas, kas nauja, nežinoma, – patirtimi dalijasi Vaida. – Ypač kai nėra stabilumo, bet gal tai ir yra įdomiausia. Net nežinau, ar yra čia to talento, o darbo, tai taip. Kūrybos čia mažoji dalis, visa kita – pardavėjas, tiekėjas, buhalteris…“ Kūrėjos ateities planuose ir svajonėse – maža jauki parduotuvėlė su kūrybine studija, kurioje būtų vedami edukaciniai užsiėmimai tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems.

Įkvėpimas, kaip sako „By dite“ įkūrėja, sklando ore, tik reikia laiku pačiupti jį už kojos. Būna, kad būsimus žaislus autorė susapnuoja. Moteris vaikystės džiaugsmu nori pasidalyti su mažais ir jau užaugusiais vaikais. Vaidos Prusakovos rankomis sukurto žaisliuko krūtinėje „plaka“ maža flanelinė širdelė, kuri kiekvieną pamils ir išklausys.

„GRYNAS TAKAS“: KLAIPĖDOS REGIONE VISI GERI DALYKAI OŠIA!

Parengė Jurga Liaubaitė

Pasaulyje vis daugiau psichologų kalba apie gamtos poveikį psichinei žmogaus sveikatai. Gausiai atliekami tyrimai patvirtina, kad gamtoje praleistas laikas padeda išlikti aktyviems, mažina stresą, agresiją, ramina ir gerina nuotaiką. Antrus metus pasaulyje besitęsianti pandemija ne vieną mūsų privertė sustoti, daug ką permąstyti, daugiau laiko praleisti gryname ore. Šiandien norime Jums pristatyti asociacijos „Klaipėdos regionas“ sukurtą ir vystomą projektą „Grynas takas“ – iniciatyvą, kuri prisideda prie tvaraus gyvenimo idėjos ir skatina žmones judėti, pažinti juos supančią aplinką, įkvėpti gyvenimo pilnais plaučiais.

NUO OBJEKTO IKI OBJEKTO

„Praėjusių metų pavasarį žmonės buvo pavargę nuo užsitęsusios pandeminės situacijos, pasiilgę kelionių ir poilsio. Pasikeitė gyvenimo ritmas ir įpročiai. Buvę judėjimo apribojimai paskatino visus daugiau tyrinėti ir pažinti savo gyvenamąją aplinką ir vietoves. Todėl mūsų komandai kilo idėja sukurti kampaniją, kuri skatintų visus iš naujo atrasti Klaipėdos regioną bei suderinti poilsį, skatintų keliauti saugiai ir tvariai“, – kūrimosi istoriją pasakoja asociacijos „Klaipėdos regionas“ atstovai.

Pervalkos švyturys, nuotrauka iš www.grynastakas.lt

Idėjos išgryninimas, projekto „Grynas takas“ vizualinio identiteto sukūrimas, svetainės parengimas, užtruko apie 3–4 mėnesius. Pirmasis komandos pateiktas maršrutas buvo „NENUPUŠŠŠK“. Jis driekiasi per septynias Klaipėdos regiono savivaldybes nuo objekto iki objekto ir sudaro jį net 600 kilometrų. Tai žygtakiai, piliakalniai, paplūdimiai, parkai, švyturiai, didieji akmenys ir net skaitykla po atviru dangumi. 65 maršruto objektus galima pasiekti įvairiais tvaraus keliavimo būdais: dviračiu, pėsčiomis, baidare, laivais ar kemperiais. Šiuo maršrutu siekiama, kad keliautojai kuo daugiau laiko praleistų gryname ore, harmonijoje su gamta.

Šiandien atvėrus „Grynas takas“ interneto svetainę galima rasti 25 siūlomus kelionių maršrutus.

PABĖGIMAS NUO MIESTO ŠURMULIO

„Esame didelis regionas su daug skirtingų vietovių – ir kiekviena savaip žavi. Didžiuojamės turėdami platų lankytinų vietovių spektrą: Baltijos jūros pakrantę, Kuršių marias, begalę pušynų, unikalią Kuršių neriją, Ventės ragą, Klaipėdos universiteto botanikos sodą, Palangos Birutės parką, net 3 regioninius parkus, – galėtume vardyti ir vardyti, bet reikia atvažiuoti ir visa tai pamatyti“, – sako Klaipėdos regioną populiarinantys kelionių entuziastai.

Aukštumalos pažintinis takas, nuotrauka iš www.grynastakas.lt

Pandemijos metu daugelis žmonių iš naujo atrado ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, išbandė aplinkinius pažintinius takus ir kitas atrakcijas gryname ore. Būtent todėl kampanija „Grynas takas“ kalba ir moko gamtoje būti atsakingiems ir tvarkingiems. Projekto kūrėjai parengė rekomendacijas ir taisykles, kaip tvariai ir saugiai poilsiauti.

Gamtos maršrutai, pašnekovų teigimu, dabar yra patys populiariausi, daugeliui atsiranda poreikis pabėgti nuo miesto šurmulio ir pakvėpuoti grynu oru.

PUŠYS, JŪRA, VĖJAS…

Interneto puslapyje www.grynastakas.lt esančioje skiltyje „Įsigyk ir paremk“ įsigydami „NENUPUŠŠŠK“ vardinę atributiką, galite prisidėti prie prasmingų iniciatyvų: Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro statybų, Salantų regioninio parko takų atnaujinimo ar Baltijos jūros pakrantės tyrimų.

„NENUPUŠŠŠK“ vardinė atributika, nuotrauka iš www.grynastakas.lt

„NENUPUŠŠŠK“ šūkis kilo iš idėjos, jog mūsų regione visi geri dalykai ošia – PUŠYS, JŪRA, VĖJAS! – apie dar vieną kūrybinį sumanymą pasakoja asociacijos „Klaipėdos regionas“ atstovai. – Kampanijos pradžioje pagaminome keletą džemperių „Gryno tako“ ir „NENUPUŠŠŠK“ idėjos reklamai. Netikėtai jie sulaukė didžiulio susidomėjimo, todėl nusprendėme sudaryti sąlygas juos įsigyti visiems norintiems. Kadangi neturime tikslo kampanijos sukomercinti ar iš jos uždirbti, visas lėšas, gautas įsigijus kampanijos atributiką, skiriame skirtingoms regiono iniciatyvoms, susijusioms su kampanijos idėja.“

MAN, TAU IR KIEKVIENAM

„Gryno tako“ sukurti maršrutai tinkami keliauti visais metų laikais – ir žiemą, ir vasarą. Jie skirti visiems keliautojams, norintiems pažinti ir aplankyti Klaipėdos regioną. Žinoma, jei esate nepatyręs žygeivis, kampanijos sumanytojai siūlo rinktis lengvesnius bei trumpesnius maršrutus, bet jei mėgstate iššūkius, savo jėgas išbandyti galite eidami ir sunkesnius, ilgesnius žygius.

„Visada keliaujant rekomenduojame laikytis tvaraus keliavimo taisyklių: susitvarkyti ir palikti švarią aplinką, kurioje leidžiate laiką, – sako jie. – Klaipėdos regione gyvena daug retų, nykstančių paukščių, gyvūnų ir augalų. Saugokime jų namus! „Gryname take“ taip pat laukiami ir naminiai gyvūnai, tik nepaleiskite jų nuo pavadėlio ir visuomet pasitikrinkite, ar objekte galima lankytis su augintiniu. Pandemijos metu rekomenduojame masinėse susibūrimo vietose laikytis atstumo arba pasirinkti mažiau lankomas vietas, objektus.“

Karklė, nuotrauka iš www.grynastakas.lt

Projekto „Grynas takas“ kūrėjai ir vystytojai – asociacija „Klaipėdos regionas“ – linki kuo daugiau keliauti ir pažinti naujas, įdomias ir dar neatrastas Klaipėdos regiono vietas. Pasirinkimas tikrai platus – nuo unikalios Skuodo rajone plytinčios tundros iki slapto paplūdimio, kuriame kiekvienas atranda harmoniją ir balansą.

Tad metas krautis kuprinę ir atrasti dar nepažintas unikalias Klaipėdos regiono vietoves!

MAZGUOSE – GYVENIMO KELIONĖ

Parengė Jurga Liaubaitė

„Prireikė laiko suprasti, kad yra skirtumas tarp to, kas esu, ir kuo bandau būti“, – sako „Ne tik mazgai“ studijos šiuolaikinio virvių meno kūrėja Donata Raos. Pasirinkusi nežinomybę, sutapusią su pandemijos pradžia, palikusi saugią darbo vietą tarptautinėje organizacijoje, moteris pasinėrė į kūrybą – iš natūralaus pluošto virvių riša mazgus, kurie skirtingomis istorijomis sugula į išskirtinio dizaino, vienetinius rankų darbo gaminius.

„Ne tik mazgai“ įkūrėja Donata Raos / Kūriniai iš kolekcijos „Apie žmogų“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

ESU STEBĖTOJA

Praskrendančių paukščių krykštavimas prie šaltos, bet mylimos lietuviškos jūros iki šiol vasarą gimusiai Donatai yra gražiausias garsas. Svajoklė mergaitė galėdavo kiaurą dieną praleisti ant supynių, stebėti aplinką ir įsivaizduoti, kad yra tai vienas, tai kitas personažas, kuris gali viską. „Esu užsispyrusi, smalsi, kūrybiška, jautri, linkusi į detales asmenybė. Esu stebėtoja – stebiu žmones, situacijas, reiškinius. Kartais tai gali atrodyti kaip tam tikras pasipūtimas, tačiau tėra bandymas geriau suprasti. Neskubu išsakyti savo nuomonės, jeigu jaučiu, kad jos dar neturiu arba ji netvirta. Bet apie tai, kuo tikiu, galiu ilgai kalbėti ir kitą įtikinti. Man artima kartą išgirsta mintis, kad gali būti vadovėlinis intravertas nepažįstamųjų apsuptyje, bet visiškas ekstravertas tarp artimų žmonių“, – save apibūdina moteris.

„Ne tik mazgai“ įkūrėja vaikystėje į menus ir rankdarbius nebuvo linkusi. Darbų pamokai pasitelkdavo močiutę – ši padėjo numegzti kojines ir šaliką. Su baltu pavydu Donata stebėjo savo geriausią draugę, kuri buvo itin meniška – gražiai piešė, grojo pianinu, mokėjo dainuoti. „Man atrodė, kad ji visa tai daro be jokių pastangų, tiesiog… Aš į ją žiūrėjau ir galvojau – štai, ką reiškia turėti talentą, – pasakoja pašnekovė. – Buvau įsitikinusi, kad meno gyslelės manyje nėra, todėl net neverta stengtis, nors norėjau ir mokėti piešti, ir groti pianinu, ir dainuoti. Bet įsitikinimas, kad talentas duotas ne visiems, buvo labai stiprus. Nesu tikra, kiek tai lėmė mano pačios konstitucija ir kiek – aplinka. Kai suėjo trisdešimt, užsirašiau į fortepijono pamokas ir pramokau… dainuoti.“

Iš vaikystės D. Raos prisimena tik vieną ilgai neužsilaikiusią profesinę svajonę – būti vaistininke. „Mane hipnotizuodavo daugybė medinių stalčiukų, – sako ji. – Be jokių numerėlių ar kitų žymių… Ir tai, kad vaistininkės kažkokiu mistiniu būdu sugeba atsiminti, kurį stalčiuką kuriam klientui atidaryti.“

Penktoje klasėje užgimusi meilė anglų kalbai, geri pasiekimai matematikos, istorijos, lietuvių kalbos disciplinose paskutiniais mokyklos metais atvedė prie dviejų būsimos profesijos pasirinkimų – teisės ir ekonomikos. Finansų magistro laipsnį turinti ir daug metų banke dirbusi moteris prisipažįsta: „Teisė ir ekonomika baigiant mokyklą buvo pačios pačiausios specialybės. Dabar suprantu, kad tiesiog pasidaviau spaudimui pasirinkti vieną iš jų.“

SUKURTA RANKOMIS

Praėjusių metų pradžioje po keliolikos metų darbo finansų sektoriuje Donata nusprendė padaryti pertrauką ir pabandyti kažką kito, neįprasto – kurti savo verslą. Sprendimas palikti ganėtinai saugias sąlygas ir rinktis nežinomybę sutapo su karantinu. Tai buvo didelė staigmena ir nemažas išbandymas, nes atsirado papildomų iššūkių. Pirmoji verslo idėja, nors atrodė daug žadanti, vis dėlto nepasiteisino ir su ja teko atsisveikinti.

„Makramė mano gyvenime atsirado neplanuotai ir staiga, – pasakoja kūrėja. – Taip sakant, nukrito iš dangaus. Suprantu, ką reiškia, kai galvoje užsidega lemputė, kūną perskrodžia žaibas, tai yra ištinka tas nušvitimo momentas.“

Ieškodama informacijos pirmajai verslo idėjai moteris pamatė piešinį hygge tematika, jame ant kambario sienos kabėjo nedidelė dekoracija. Ji Donatą taip užkabino, kad informacijos ieškojo tol, kol rado atsakymą – pasirodo, tai hygge temai labai artima makramė sienos dekoracija. „Atrodė, kad atvėriau duris į nepažintą pasaulį – kaip aš iki šiol sugebėjau nepastebėti ir nieko nežinoti apie tokį grožį? – nustebo pašnekovė. – Vėliau kažkur perskaičiau ar išgirdau, kad, kai nežinai gėlių pavadinimo, pilna žiedų pieva gali atrodyti kaip elementarus žolės laukas – nieko ypatingo nematau, nes nieko nesuprantu, nežinau, kaip pavadinti. Kai išsiaiškinau, kaip tokį meną pavadinti, supratau, kad tokio sienų dekoro aš ir ieškojau, man pačiai trūko būtent tokių idėjų – ne tik paveikslų, nuotraukų, plakatų, bet ir kažko čiuopiamo, natūralaus, minkšto, sukurto rankomis.“

Šiuolaikinis virvių menas, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Makramė (pinikai) – mazgų rišimo rankomis technika. Ją naudojo arabų audėjai, vėliau – jūreiviai, kurie pradėjo į įvairias formas rišti mazgus iš nuobodulio ir noro užsidirbti priplaukus krantą. Makramė kūriniai labai išplito XX a. 8-ajame dešimtmetyje – iš tų laikų daug kas prisimena kabančius gėlių laikiklius ir ant sienų nutūpusias pelėdas. O pastaruosius keletą metų makramė kūriniai išgyvena tikrą renesansą ir atgimsta pačiomis įvairiausiomis formomis.

Kūrėjos nuomone, Lietuvą ši mados tendencija XX a. 8-ajame dešimtmetyje jeigu ir pasiekė, tai labai ribotai. Vyresnio amžiaus artimieji ir didžioji dalis D. Raos draugų išpūtę akis stebėjo netikėtai užgimusią moters aistrą ir nuoširdžiai nesuprato, ką ji čia kuria. Dabar dauguma jų jau turi bent po vieną virvių meno kūrinį savo namuose ir nuoširdžiai stebisi, kaip puikiai jie tinka.

TIESIOG KVĖPUOJU

Nuo pažinties su makramė menu iki pirmojo kūrinio surišimo Donatos gyvenime praėjo ne daugiau kaip savaitė. Imtis veiklos nebuvo sąmoningas apsisprendimas – viskas įvyko labai greitai. „Nesvarsčiau, kur tai mane nuves, neturėjau jokių konkrečių planų, tiesiog užsidegiau pabandyti, – sako kūrėja. – Kai pabandžiau, supratau, kad negaliu sustoti. Per pusę metų nuo tos lemtingos birželio dienos surišau per trisdešimt įvairaus dydžio, formos, spalvų ir paskirties interjero dekoro elementų. Nustebau, kaip lengvai gali vykti pokytis – greitai išsirinkau dekoracijos, kurią pirmą norėjau surišti, pavyzdį, jau turėtos dekoratyvios drabužių kabyklos tapo vieta dekoracijai rišti. Pirmąjį kūrinį rišome drauge su tuomet aštuonmete dukra – ji savo, aš savo. Man iki šiol smagu į tą pirmąjį kūrinį pasižiūrėti, visai ne gėda dėl jame likusių klaidų, keistų perėjimų – tada tik aikčiojau sužinojusi, kiek daug yra skirtingų mazgų ir kokie įdomūs jų visų pavadinimai. Pavyzdžiui, berry knot – mazgas, iš tiesų primenantis uogą. Būtent jį panaudojau savo kūriniuose „Kūnas“ ir „Akis“. Po pirmojo kūrinio nesustojau ir surišau dovaną mamai gimtadienio proga. Įdomu tai, kad iškart pradėjau nuo didelės apimties kūrinių – matyt, intuityviai jaučiau, kad nedideliu kūriniu neišreikšiu visų susikaupusių emocijų, netikėtai užplūdusios kūrybinės energijos.“

Kūriniai iš kolekcijos „Spalvos“, nuotraukos iš asmeninio archyvo

„Ne tik mazgai“ įkūrėja specialiai, sąmoningai įkvėpimo dirbti neieško. Jos manymu, mūza nebūtinai atsklendžia, kai nusprendi, kad dabar būtų tinkamas metas jai pasirodyti. Būna, kad įkvėpimas dingsta vidury kūrinio. Moteris žino, kad ir dailininkai tokiais atvejais atsitraukia nuo paveikslo – palieka ramybėje bent trumpam. „Net ir keli gurkšniai kavos ar neilgas pasivaikščiojimas, o kartais – ir visos nakties miegas padaro stebuklą. Prieini, pažiūri ir kūrinį užbaigi vienu įkvėpimu. Įkvėpimas yra ir mūzos sinonimas, ir tiesiog kvėpavimas. Taigi, tiesiog kvėpuoju, – šypsodamasi taria pašnekovė. – Mano darbai pirmiausia gimsta galvoje. Gyvenant gyvenimą, ruošiant šeimai vakarienę, skaitant knygą, žiūrint filmą, klausant paskaitos, vaikštant su miela drauge, geriau įsižiūrėjus į kažką aplinkoje, analizuojant kitų menininkų darbus. Kilusią idėją stengiuosi pasižymėti, kad nepabėgtų. Nors sunkiai sekasi piešti, neretai, prieš pradėdama rišti mazgus, paeskizuoju. Ir taip pat dažnai to eskizo nesilaikau, nes, pavyzdžiui, virvės, mazgai, raštas juda kita kryptimi. Būna, pajuntu, kad atsiranda pasipriešinimas, todėl paleidžiu planą ir stebiu, kas įvyks. Daug kartų esu maloniai nustebusi! Žinoma, kai mazgus rišu gavusi individualų užsakymą, fantazuoti darbo eigoje sau leisti galiu nedaug. Klientas palaimina eskizą, tad jo laikausi. Kadangi dalijuosi proceso nuotraukomis, būna, kad kliento pageidavimai šiek tiek pasikeičia, kūriniui įgaunant formą. Tai manęs negąsdina, priešingai, būna įdomu paieškoti naujo kelio, paimprovizuoti. Nuoširdus kliento džiaugsmas namus papuošus mano rankų darbo kūriniu yra neįtikėtina dovana, nuostabus jausmas.“

DARBAS TURI BŪTI NE SUNKUS, O ATKAKLUS

Makramė kūrėja ne iki galo pritaria posakiui, kad sėkmingos veiklos paslaptis yra 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Dievo ar Visatos duotą talentą, jos manymu, lengva iššvaistyti ar jo tiesiog nepastebėti, pragyventi gyvenimą jo nesupratus ar neįvertinus. Donata tiki, kad vienas žmogus gali būti talentingas keliose srityse ir kad talentas gali ir turi būti ugdomas. Ugdyti talentą galima tik vienu būdu – su tuo dirbant, nuolat kartojant kryptingus veiksmus. Jeigu nori sėkmės, neužtenka tik apie ją svajoti, turi daryti realius veiksmus, kad ją pasiektum. „Nesutinku tik su tuo, – sako ji, – kad įgyvendinant sėkmingos veiklos formulę darbas privalo būti sunkus. Jis gali būti visoks – kaskart kitoks, suplanuotas ir netikėtas, paprastas ir sudėtingas, aiškus ir ne visai. Vien tik arti nėra malonu. Reikia arti taip, kad pastebėtum ir mėlyną dangų, ir koks grynas oras, ir kaip gražiai saulėje spindi įsitempę raumenys.“

Spalvų ir formų dermė, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Pašnekovė džiaugiasi, kad jos darbus perkantys žmonės yra smalsūs, laisvi, vertinantys rankų darbą, autentiką, išskirtinumą, skiriantys laiko daiktų paieškai, vengiantys masiškumo, mėgstantys natūralias medžiagas. Jie nori būti savimi, turi savo nuomonę, ieško unikalumo. Nors didžioji dalis D. Raos klienčių yra moterys, jai tai atrodo natūralu, žinant, kad namų jaukumo detalėmis paprastai rūpinasi būtent moteris, – tam juk reikia laiko, kantrybės, pastabumo ir tiesiog elementaraus užsidegimo, pavyzdžiui, lyginti tarpusavyje labai artimas spalvas ir vis tiek matyti didžiulį skirtumą.

TIKRA DRAUGYSTĖ VALANDŲ NESKAIČIUOJA

Parengė Jurga Liaubaitė

„Kol kas tu man esi tik mažas berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų mažų berniukų. Ir man tavęs nereikia. Tau manęs irgi nereikia. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mums vienam kito reikės. Tu būsi man vienintelis pasaulyje. Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…“, – jau klasika tapusiame kūrinyje „Mažasis princas“ draugystės ryšius aprašo prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi (pranc. Antoine de Saint-Exupéry). Kaip mes jaukinamės žmones? Ar sugebame išlaikyti ilgalaikę draugystę? Kuo draugystė žmogų gali praturtinti? Pabandykime paieškoti atsakymų į šiuos klausimus.

KĄ KALBA MOKSLAS?

Šiaurės Ilinojaus universiteto psichologės ir draugystės ekspertės dr. Suzanne Degges-White manymu, draugystė yra santykiai, apimantys dvi gana skirtingas dimensijas – tarpusavio priklausomybę ir savanorišką dalyvavimą. „Tikrą draugystę apibūdina kiekvieno nario noras bendrauti su kitu. Vyrauja abipusis susidomėjimas vienas kito patirtimi ir mintimis, taip pat „priklausomybės“ ir ryšio jausmas, – sako ji. – Draugystė reikalauja abipusiškumo – susižavėjimo, pagarbos, pasitikėjimo ir emocinės bei  tiesioginės paramos.“

Gerai pagalvojus, vaikystėje juk draugystės teorijos ir jų samprata mums būna dar visai nežinoma. Pirmieji susipažinimai prasideda nuo paprasto „Labas!“. Pasidalijimo kokiu nors žaislu ar kokia su esama situacija visai nesurišta fraze. Vaikai nuoširdžiai, atvirai ir be išskaičiavimo nori bendrauti, po truputį augindami sudėtingą draugystės procesą ir semdamiesi iš jo gyvenimiškos patirties. Darželis, mokykla, užklasinė veikla, universitetas, darbas – terpės, kuriose gali užsimegzti draugystė ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ji bus tvirta, ilgaamžė ar ne.

Moksliniai tyrimai, nuotrauka iš www.pixabay.com

2018 m. The Journal of Social and Personal Relationships publikuotoje Kanzaso universiteto atlikto tyrimo ataskaitoje nagrinėjama laiko, reikalingo susirasti draugą, trukmė. Tyrėjai nustatė, kad norint pažįstamam žmogui pereiti į draugo / bičiulio statusą, su juo reikia praleisti 50 valandų. Iš bičiulio į artimo draugo – 90 valandų, o norint tapti geriausiais draugais tam reikės nepagailėti ir 200 valandų. Reikia atkreipti dėmesį, kad šios valandos turi būti praleistos poilsiaujant, drauge juokaujant, žaidžiant įvairius žaidimus ar kitaip leidžiant laisvą laiką. Valandos, praleistos dirbant, nėra įskaičiuojamos.

„Mes turime skirti tą laiką, – užtikrintai sako tyrėjas, komunikacijos mokslų docentas Jeffrey Hallis. – Negalima spragtelėti pirštais ir susirasti draugą. Artimų santykių palaikymas yra svarbiausias mūsų gyvenime atliekamas darbas. Su tuo sutinka ir dauguma žmonių, atsidūrę mirties patale.“

DRAUGYSTĖ – GEROS SAVIJAUTOS GARANTAS

Saulėtą, gražią dieną, manau, ne kartą parke esate matę senyvo amžiaus vyrus, žaidžiančius šaškėmis ar šachmatais. Kol nebuvo įsisukusi pandemija, Bernardinų parke savaitgaliais galėdavai išvysti net visą mėgėjų turnyrą. Šurmuliuojanti, patarimais besidalijanti bendraminčių draugų kompanija, nebijanti vienas kitam pasakyti ir griežtesnio žodžio ar patraukti vienas kito per dantį.

Žmogui labai svarbi jo psichinė sveikata ir pusiausvyra gyvenime. Prie geros savijautos palaikymo reikšmingai prisideda ir kokybiška draugystė. Asmenys, turintys gerų draugų, dažniau jaučiasi laimingi, patiria mažiau streso. Artimas bičiulių ratas padidina pasitikėjimą savimi, suteikia daugiau vidinės ramybės, darnos, reikalingą emocinę paramą sunkiomis akimirkomis: susirgus, praradus artimą žmogų ar vykstant skyryboms ir kt. Stiprią socialinę paramą turintiems suaugusiesiems sumažėja daugelio reikšmingų sveikatos problemų rizika, įskaitant depresiją, aukštą kraujospūdį ir antsvorį. Vyresnio amžiaus suaugusieji, turintys turtingą socialinį gyvenimą, tikėtina, gyvens ilgiau nei bendraamžiai, turintys mažiau ryšių. Ne vieno šios srities tyrimo rezultatai rodo, kad tvirtos draugystės puoselėjimas, draugų parama iš tikrųjų gerina bendrą sveikatos būklę ir laimės pojūtį senatvėje.

Laiko patikrinta draugystė, nuotrauka iš www.pexels.com

Vieno pasivaikščiojimo metu, einant jau minėto parko taku, prieš mus su drauge žingsniavo dvi pagyvenusios moterys. Jos ramiai šnekučiavosi, niekam per daug nekrisdamos į akis. Stebimas vaizdas nejučia sukėlė mūsų diskusiją – kaip mes atrodysime po kelių dešimčių metų, kuri kuria iš jų galėtume būti, apie ką kalbėsimės ir koks bus mūsų tarpusavio ryšys, ar jis išliks. Prognozuoti visuomet sunku, bet viskas įmanoma įdedant abipusių pastangų.

KAŽKUR PASAULY YRA ŽMOGUS…

Manau, daugelis sutiks su teiginiu, kad draugystė yra vienas esminių žmogaus pilnavertiško gyvenimo komponentų šalia gimininių santykių ir saviraiškos būtinybės.

Apima ypatingas jausmas žinant, kad kažkur pasauly yra žmogus, prisimenantis, galvojantis apie tave ir kuriam ne vis vien, kaip tau sekasi. Susitikus, kad ir po ilgo nesimatymo, viskas taip paprasta, lyg būtų tik akimirka prabėgusi. Neretai išsivysto net telepatinis ryšys, kuomet iškyla noras parašyti ar skambtelti, žiū…, o telefone atkeliavusi draugo žinutė.

Draugystė, nuotrauka iš  www.pixabay.com

Savo DRAUGAMS visada būsiu dėkinga už tai, kad būdami šalia sukuria ramybės oazę, kurioje nukrinta visos kaukės ir nebaisu pasirodyti „be grimo“, kur mėgaujiesi akimirka čia ir dabar, esi su tais, su kuriais ir nori tuo momentu būti. Ačiū už juoką, pokalbius apie nieką, bet kartu ir apie viską, palaikymą ir padrąsinimus reikiamu momentu.

„Draugystė – kaip suknelė, – parašė man viena iš draugių, kai paprašiau pasidalyti savo nuomone. – Trumpa arba ilga, peršviečiama, susiūta… Jų gali būti pilna spinta. Tačiau retesnis tas atvejis, kai suknia pasitaiko kokybiško ir nebūtinai brangaus audinio, idealiai tinkančio modelio, nors sensti ir mėgsti sausainius. Kurį laiką dažnai dėvima, po ilgos pertraukos ji vis tiek būna tobula ir mėgstamiausia, nors bandei pakeisti nauja ar net teko pamirkyti ir išplauti vieną kitą vyno dėmę. Tai suknelė su istorija… ir visiems gyvenimo atvejams.“

Branginkime ir puoselėkime savo istorijas…

„FANTASTIŠKŲ (-OS) KNYGŲ ŽIURKĖS“: skaitytojai gali pasirinkti – fantastiškos esame mes ar mūsų skaitomos knygos

Parengė Jurga Liaubaitė

„Mes – dvi buvusios klasiokės. Skaitytojos. Knygų mylėtojos. Knygynų ir bibliotekų lankytojos. Knygų graužikės“, – trumpai ir labai tiksliai tinklaraštyje „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ („FKŽ“) save pristato jo kūrėjos – knygų apžvalgininkės Lina ir Giedrė. Draugių patirtis įrodo, kad atstumas, skiriantis Lietuvą ir Švediją, nėra kliūtis bendrauti. Abi jungiantis pomėgis skaityti ir dalytis įspūdžiais apie perskaitytus kūrinius paskatino sukurti jau 11 metų skaičiuojantį knygų mylėtojų mėgstamą tinklaraštį.

Tinklaraščio „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ kūrėjos, iš kairės – Giedrė ir Lina, nuotraukos iš asmeninio archyvo

VISKO PERSKAITYTI NEĮMANOMA…

„Skaityti pradėjau anksti, tik nelabai atsimenu, ką skaitydavau, – pokalbį pradeda Lina Girčytė-Juškė. – Man atrodo, mylimiausios mano vaikystės knygos buvo Čarlzo Torsono „Kikas“ ir brolių Grimų „Trys verpėjos“ – abi dėl gražių iliustracijų. Beje, Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos labai nepatikdavo.“

Klasės draugės nuo mažens mėgo lankytis bibliotekoje. Giedrės močiutė buvo bibliotekininkė, tad, tikėtina, kad tai taip pat galėjo prisidėti prie anūkės pomėgio skaityti knygas. Linos noras tapti šokių mokytoja taip ir neišsipildė, bet akimirkas, vaikystėje praleistas su knygomis, mena iki šiol: „Labai ryškiai atsimenu, kaip pirmoji mokytoja nuvedė į biblioteką ir kaip išsirinkau kažkokią paveikslėlių knygą, kuri man labai patiko ir buvo labai gaila vėliau ją grąžinti. Taip pat atsimenu, kaip bibliotekos darbuotoja parodė, kur yra pradinukų lentynos ir kaip man nuo gausybės knygų susisuko galva. Kai nueinu į biblioteką visada jaučiu panašų jausmą, savotišką su džiaugsmu sumišusią neviltį, kad visko perskaityti neįmanoma. Į skaitomas knygas labai įsijausdavau ir verkdavau. Ypač jautriems vaikams gal net nereikėtų skaityti Jono Biliūno „Brisiaus galas“ ir Antano Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ – iki šiol atsimenu, kaip buvo baisu.“

Biblioteka, nuotrauka iš https://pixabay.com/photos/library-books-bookcases-bookshelves-488690/

„Svečiuose man geriausia nerodyti, kur yra knygų lentynos, nes galiu ten pradingti visam viešnagės laikui, – įspėja pašnekovė. – Jei artimiausiu metu sugalvočiau pasisvečiuoti pas Giedrę, tikriausiai reikėtų būti mažiausiai savaitę, kad spėčiau perskaityti visus jos knygų pavadinimus.“

FANTASTIŠKAS PASIRINKIMAS

Lina ir Giedrė nuolatos socialiniuose tinkluose aptarinėdavo perskaitytas knygas, viena kitai jas rekomenduodavo ir dalydavosi įspūdžiais. Nuo to visa „košė“, kaip pačios prisipažįsta, ir užvirė.

„Tuo metu Švedijoje, kur gyvena Giedrė, tinklaraščių reikalai buvo daug aktyvesni. Aš, tiesą pasakius, kol nepradėjom rašyti savojo, net nelabai įsivaizdavau, kaip tai daroma, – prisiminimais dalijasi Lina. – Be to, ką tik buvo gimęs mano sūnus ir aš pagalvojau, kad Giedrei tikriausiai nuvažiavo stogas, kad man siūlo tokius dalykus. Bet ji ramiai pasiūlė pabandyti ir pažiūrėti, kas gausis – atsiuntė nuorodą į jau paruoštą tinklaraštį su visu pavadinimu. Viskas buvo gatava – paruošta ir padėta ant lėkštutės. Gerai padarė, – džiaugsmo draugės poelgiu neslepia tinklaraštininkė, – nes aš tikriausiai būčiau nusikamavus galvodama pavadinimą, tuo labiau „fantastišką“. Giedrė norėjo pašiepiamą išsireiškimą padaryti savu ir fainu. Visada didžiavomės, kad daug skaitome, kad esam „knygų žiurkės“. Na, o tinklaraščio skaitytojai gali pasirinkti – mes esam fantastiškos ar mūsų skaitomos knygos. O gal ir viena, ir kita.“

Kelios nerimastingos naktys, galvoje besisukantys planai, apie ką ir kaip parašyti, po truputį nugulė tinklaraščio „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ virtualiuose puslapiuose. Tiek knygų apžvalgų rašymo pradžioje, tiek ir dabar Lina visus įrašus pateikia taip, lyg pasakotų draugei Giedrei ir savo sesei. Toks buvo ir yra pagrindinis tikslas – pasidalyti. Iki šiol Giedrės įrašai Linai yra patys įdomiausi, o Giedrė – mėgstamiausia jos tinklaraštininkė.

ATRADIMO DŽIAUGSMAS

Dėl visą pasaulį apgulusios pandemijos šiemet tūkstančius skaitymo entuziastų sutraukiantis tradicinis literatūrinis ir kultūrinis renginys „Vilniaus knygų mugė“ buvo atšauktas. „Labai gaila ir liūdna, – apgailestaudama sako Lina. – Knygų mugėje gyvendavau visas keturias dienas, dėl knygų mugės imdavau atostogas. Bet saugumas ir sveikata yra svarbiausia, ir tai nėra vien tik deklaratyvi frazė. Tiesą pasakius, nebelabai įsivaizduoju savęs tokioje žmonių grūstyje. Teks palaukti saugesnių laikų. Pati knygų mugėje pradėjau dalyvauti studentiškais laikais, buvau eilinė šliaužiotoja tarp stendų ir nuolaidų gaudytoja. Iš tikrųjų, net nežinodavau, kad vyksta kažkokie renginiai. Su tinklaraščiu persikvalifikavau į šliaužiotojus po sales ir kasmet prisiekiu, kad nieko nepirksiu, bet vis tiek po kiekvienos dienos prisitempiu po pilną kuprinę knygų. Knygų mugė yra knygų šventė, joje kiekvieną kartą patiriu daug atradimo džiaugsmo – naujų autorių, naujų knygų, naujų pažinčių ir draugysčių.“

Vilniaus knygų mugė, nuotrauka iš https://www.litexpo.lt/renginiai/vilniaus-knygu-muge-2021/#lg=1&slide=75

Tinklaraščio apie knygas „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ apžvalgininkė pastebi, kad per 11 metų knygų leidyboje įvyko daug pasikeitimų: „Kas tikrai akivaizdu – tai pagerėjusi knygų vertimo kokybė. Pradėjus rašyti tinklaraštį, daug daugiau skaitydavau angliškai – tiesiog nebūdavo vertimų arba jie būdavo tragiški, tiesiog sugadindavo knygą. Dabar knygos išverčiamos labai greitai – nebespėju net perskaityti visų vertimų, anglų kalba jau net pritingiu skaityti, nes neilgai trukus greičiausiai turėsime vertimą.“

Prieš septynerius metus pradėjusi skaityti Karlo Ove Knausgardo „Mano kova“ ar perklausiusi Elenos Ferrante audioknygą „Nuostabioji draugė“, pašnekovė nesitikėjo, kad leidyklos imsis versti tokius „serialus“, bet, žvelgiant į šiandieną, viskas išversta ar nuosekliai verčiama. Linos manymu, labai priartėjome prie pasaulinių knyginių įvykių, lietuviški vertimai jau dalyvauja pasaulinėse knygų „premjerose“. Lietuvių literatūroje pagaliau galima rašyti slengu ir žargonu, nerašant jo kursyvu! Kas būtų pagalvojęs!

PUSVALANDIS PRIEŠ MIEGĄ

Šiuo metu tinklaraštyje galima rasti daugiau kaip 1 600 „fantastiškų knygų žiurkių“ įrašų. Pradėjusi rašyti tinklaraštį Lina suskaičiavo daugiau nei trisdešimt perskaitytų knygų per metus ir tai atrodė labai daug. Kitais metais skaitinių skaičius išaugo, savaime iškeldamas klausimą: „o kur jau čia riba?“.

„Pernai perskaičiau per šimtą ir staiga dingo noras skaičiuot, nes atsirado noras skaityti lėtai ir skaityti labai geras knygas. Atrodo, kad iki šiol užtekdavo geros knygos, o dabar jau norisi labai geros, nes tik gerai jau gaila laiko“, – patirtimi dalijasi L. Girčytė-Juškė.

Pirmą kartą susitikusi su nepažįstamais žmonėmis moteris nepasakoja, kad yra viena iš „FKŽ“ tinklaraštininkių. „Prisipažįsta“ dažniausiai, kai jau įsibėgėja pokalbis ir paaiškėja, kad jos pašnekovas ar pašnekovė yra knygų mylėtoja.

„Būna labai smagu, kai tinklaraštį jau žino ir labai apsidžiaugia pagaliau pamatę, kas figūruoja užkulisiuose, – pasakoja knygų apžvalgininkė. – Dažniausiai paklausia, ar tikrai aš ten rašau apžvalgas. O tada jau seka tradicinis klausimas – „kaip tu spėji?“. Skaityti stengiuosi visada, kai tik galiu. Kai negaliu – vairuoju ar einu į parduotuvę, – tada klausau audioknygų. Knygų klausymą džiaugsmingai derinu su karantinine pasivaikčiojimo pramoga. Beje, labai aiškiai pajaučiu, kai ilgiau „pasėdžiu telefone“ – knygos lieka nepaskaitytos, o laikas dažniausiai nuėjęs veltui. Taigi ir patarimas paprastas – sąmoningai padėti telefoną į šalį ir pusvalandį prieš miegą paskaityti. Jei paskaitysit valandžiukę, savaitės pabaigoje užversite paskutinį perskaitytos knygos puslapį. Labai paprasta! Su audioknygomis dar paprasčiau – maždaug po savaitės pasivaikščiojimų knyga bus perklausyta. Šituo receptu pasinaudojo daug mano draugų ir patys negali patikėti, kad per metus perskaitytų knygų skaičius išaugo nuo penkių iki trisdešimties ir daugiau.“

Perskaitytos 2017 metų knygos, Lina Girčytė-Juškė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sėkmės formulių tinklaraščio apie knygas „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ kūrėjos sakosi neturinčios, o ir didelių tikslų sau nekelia, svarbiausia – pasidalyti. Knygų skaitymo atžvilgiu yra laisvo oro direktorės. Gal tai ir yra formulė – nuoširdžiai ir paprastai dalytis su bendraminčiais savo patirtimis ir naujais atradimais. Ateityje knygų apžvalgininkės svajoja skaityti tik labai geras knygas ir nori spėti jas perskaityti iki pensijos. „Žinia, „knygų žiurkės“ knygas kaupia pensijai“, – šelmiškai šypsosi Lina ir to linki visoms „knygų žiurkėms“.