MAZGUOSE – GYVENIMO KELIONĖ

Parengė Jurga Liaubaitė

„Prireikė laiko suprasti, kad yra skirtumas tarp to, kas esu, ir kuo bandau būti“, – sako „Ne tik mazgai“ studijos šiuolaikinio virvių meno kūrėja Donata Raos. Pasirinkusi nežinomybę, sutapusią su pandemijos pradžia, palikusi saugią darbo vietą tarptautinėje organizacijoje, moteris pasinėrė į kūrybą – iš natūralaus pluošto virvių riša mazgus, kurie skirtingomis istorijomis sugula į išskirtinio dizaino, vienetinius rankų darbo gaminius.

„Ne tik mazgai“ įkūrėja Donata Raos / Kūriniai iš kolekcijos „Apie žmogų“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

ESU STEBĖTOJA

Praskrendančių paukščių krykštavimas prie šaltos, bet mylimos lietuviškos jūros iki šiol vasarą gimusiai Donatai yra gražiausias garsas. Svajoklė mergaitė galėdavo kiaurą dieną praleisti ant supynių, stebėti aplinką ir įsivaizduoti, kad yra tai vienas, tai kitas personažas, kuris gali viską. „Esu užsispyrusi, smalsi, kūrybiška, jautri, linkusi į detales asmenybė. Esu stebėtoja – stebiu žmones, situacijas, reiškinius. Kartais tai gali atrodyti kaip tam tikras pasipūtimas, tačiau tėra bandymas geriau suprasti. Neskubu išsakyti savo nuomonės, jeigu jaučiu, kad jos dar neturiu arba ji netvirta. Bet apie tai, kuo tikiu, galiu ilgai kalbėti ir kitą įtikinti. Man artima kartą išgirsta mintis, kad gali būti vadovėlinis intravertas nepažįstamųjų apsuptyje, bet visiškas ekstravertas tarp artimų žmonių“, – save apibūdina moteris.

„Ne tik mazgai“ įkūrėja vaikystėje į menus ir rankdarbius nebuvo linkusi. Darbų pamokai pasitelkdavo močiutę – ši padėjo numegzti kojines ir šaliką. Su baltu pavydu Donata stebėjo savo geriausią draugę, kuri buvo itin meniška – gražiai piešė, grojo pianinu, mokėjo dainuoti. „Man atrodė, kad ji visa tai daro be jokių pastangų, tiesiog… Aš į ją žiūrėjau ir galvojau – štai, ką reiškia turėti talentą, – pasakoja pašnekovė. – Buvau įsitikinusi, kad meno gyslelės manyje nėra, todėl net neverta stengtis, nors norėjau ir mokėti piešti, ir groti pianinu, ir dainuoti. Bet įsitikinimas, kad talentas duotas ne visiems, buvo labai stiprus. Nesu tikra, kiek tai lėmė mano pačios konstitucija ir kiek – aplinka. Kai suėjo trisdešimt, užsirašiau į fortepijono pamokas ir pramokau… dainuoti.“

Iš vaikystės D. Raos prisimena tik vieną ilgai neužsilaikiusią profesinę svajonę – būti vaistininke. „Mane hipnotizuodavo daugybė medinių stalčiukų, – sako ji. – Be jokių numerėlių ar kitų žymių… Ir tai, kad vaistininkės kažkokiu mistiniu būdu sugeba atsiminti, kurį stalčiuką kuriam klientui atidaryti.“

Penktoje klasėje užgimusi meilė anglų kalbai, geri pasiekimai matematikos, istorijos, lietuvių kalbos disciplinose paskutiniais mokyklos metais atvedė prie dviejų būsimos profesijos pasirinkimų – teisės ir ekonomikos. Finansų magistro laipsnį turinti ir daug metų banke dirbusi moteris prisipažįsta: „Teisė ir ekonomika baigiant mokyklą buvo pačios pačiausios specialybės. Dabar suprantu, kad tiesiog pasidaviau spaudimui pasirinkti vieną iš jų.“

SUKURTA RANKOMIS

Praėjusių metų pradžioje po keliolikos metų darbo finansų sektoriuje Donata nusprendė padaryti pertrauką ir pabandyti kažką kito, neįprasto – kurti savo verslą. Sprendimas palikti ganėtinai saugias sąlygas ir rinktis nežinomybę sutapo su karantinu. Tai buvo didelė staigmena ir nemažas išbandymas, nes atsirado papildomų iššūkių. Pirmoji verslo idėja, nors atrodė daug žadanti, vis dėlto nepasiteisino ir su ja teko atsisveikinti.

„Makramė mano gyvenime atsirado neplanuotai ir staiga, – pasakoja kūrėja. – Taip sakant, nukrito iš dangaus. Suprantu, ką reiškia, kai galvoje užsidega lemputė, kūną perskrodžia žaibas, tai yra ištinka tas nušvitimo momentas.“

Ieškodama informacijos pirmajai verslo idėjai moteris pamatė piešinį hygge tematika, jame ant kambario sienos kabėjo nedidelė dekoracija. Ji Donatą taip užkabino, kad informacijos ieškojo tol, kol rado atsakymą – pasirodo, tai hygge temai labai artima makramė sienos dekoracija. „Atrodė, kad atvėriau duris į nepažintą pasaulį – kaip aš iki šiol sugebėjau nepastebėti ir nieko nežinoti apie tokį grožį? – nustebo pašnekovė. – Vėliau kažkur perskaičiau ar išgirdau, kad, kai nežinai gėlių pavadinimo, pilna žiedų pieva gali atrodyti kaip elementarus žolės laukas – nieko ypatingo nematau, nes nieko nesuprantu, nežinau, kaip pavadinti. Kai išsiaiškinau, kaip tokį meną pavadinti, supratau, kad tokio sienų dekoro aš ir ieškojau, man pačiai trūko būtent tokių idėjų – ne tik paveikslų, nuotraukų, plakatų, bet ir kažko čiuopiamo, natūralaus, minkšto, sukurto rankomis.“

Šiuolaikinis virvių menas, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Makramė (pinikai) – mazgų rišimo rankomis technika. Ją naudojo arabų audėjai, vėliau – jūreiviai, kurie pradėjo į įvairias formas rišti mazgus iš nuobodulio ir noro užsidirbti priplaukus krantą. Makramė kūriniai labai išplito XX a. 8-ajame dešimtmetyje – iš tų laikų daug kas prisimena kabančius gėlių laikiklius ir ant sienų nutūpusias pelėdas. O pastaruosius keletą metų makramė kūriniai išgyvena tikrą renesansą ir atgimsta pačiomis įvairiausiomis formomis.

Kūrėjos nuomone, Lietuvą ši mados tendencija XX a. 8-ajame dešimtmetyje jeigu ir pasiekė, tai labai ribotai. Vyresnio amžiaus artimieji ir didžioji dalis D. Raos draugų išpūtę akis stebėjo netikėtai užgimusią moters aistrą ir nuoširdžiai nesuprato, ką ji čia kuria. Dabar dauguma jų jau turi bent po vieną virvių meno kūrinį savo namuose ir nuoširdžiai stebisi, kaip puikiai jie tinka.

TIESIOG KVĖPUOJU

Nuo pažinties su makramė menu iki pirmojo kūrinio surišimo Donatos gyvenime praėjo ne daugiau kaip savaitė. Imtis veiklos nebuvo sąmoningas apsisprendimas – viskas įvyko labai greitai. „Nesvarsčiau, kur tai mane nuves, neturėjau jokių konkrečių planų, tiesiog užsidegiau pabandyti, – sako kūrėja. – Kai pabandžiau, supratau, kad negaliu sustoti. Per pusę metų nuo tos lemtingos birželio dienos surišau per trisdešimt įvairaus dydžio, formos, spalvų ir paskirties interjero dekoro elementų. Nustebau, kaip lengvai gali vykti pokytis – greitai išsirinkau dekoracijos, kurią pirmą norėjau surišti, pavyzdį, jau turėtos dekoratyvios drabužių kabyklos tapo vieta dekoracijai rišti. Pirmąjį kūrinį rišome drauge su tuomet aštuonmete dukra – ji savo, aš savo. Man iki šiol smagu į tą pirmąjį kūrinį pasižiūrėti, visai ne gėda dėl jame likusių klaidų, keistų perėjimų – tada tik aikčiojau sužinojusi, kiek daug yra skirtingų mazgų ir kokie įdomūs jų visų pavadinimai. Pavyzdžiui, berry knot – mazgas, iš tiesų primenantis uogą. Būtent jį panaudojau savo kūriniuose „Kūnas“ ir „Akis“. Po pirmojo kūrinio nesustojau ir surišau dovaną mamai gimtadienio proga. Įdomu tai, kad iškart pradėjau nuo didelės apimties kūrinių – matyt, intuityviai jaučiau, kad nedideliu kūriniu neišreikšiu visų susikaupusių emocijų, netikėtai užplūdusios kūrybinės energijos.“

Kūriniai iš kolekcijos „Spalvos“, nuotraukos iš asmeninio archyvo

„Ne tik mazgai“ įkūrėja specialiai, sąmoningai įkvėpimo dirbti neieško. Jos manymu, mūza nebūtinai atsklendžia, kai nusprendi, kad dabar būtų tinkamas metas jai pasirodyti. Būna, kad įkvėpimas dingsta vidury kūrinio. Moteris žino, kad ir dailininkai tokiais atvejais atsitraukia nuo paveikslo – palieka ramybėje bent trumpam. „Net ir keli gurkšniai kavos ar neilgas pasivaikščiojimas, o kartais – ir visos nakties miegas padaro stebuklą. Prieini, pažiūri ir kūrinį užbaigi vienu įkvėpimu. Įkvėpimas yra ir mūzos sinonimas, ir tiesiog kvėpavimas. Taigi, tiesiog kvėpuoju, – šypsodamasi taria pašnekovė. – Mano darbai pirmiausia gimsta galvoje. Gyvenant gyvenimą, ruošiant šeimai vakarienę, skaitant knygą, žiūrint filmą, klausant paskaitos, vaikštant su miela drauge, geriau įsižiūrėjus į kažką aplinkoje, analizuojant kitų menininkų darbus. Kilusią idėją stengiuosi pasižymėti, kad nepabėgtų. Nors sunkiai sekasi piešti, neretai, prieš pradėdama rišti mazgus, paeskizuoju. Ir taip pat dažnai to eskizo nesilaikau, nes, pavyzdžiui, virvės, mazgai, raštas juda kita kryptimi. Būna, pajuntu, kad atsiranda pasipriešinimas, todėl paleidžiu planą ir stebiu, kas įvyks. Daug kartų esu maloniai nustebusi! Žinoma, kai mazgus rišu gavusi individualų užsakymą, fantazuoti darbo eigoje sau leisti galiu nedaug. Klientas palaimina eskizą, tad jo laikausi. Kadangi dalijuosi proceso nuotraukomis, būna, kad kliento pageidavimai šiek tiek pasikeičia, kūriniui įgaunant formą. Tai manęs negąsdina, priešingai, būna įdomu paieškoti naujo kelio, paimprovizuoti. Nuoširdus kliento džiaugsmas namus papuošus mano rankų darbo kūriniu yra neįtikėtina dovana, nuostabus jausmas.“

DARBAS TURI BŪTI NE SUNKUS, O ATKAKLUS

Makramė kūrėja ne iki galo pritaria posakiui, kad sėkmingos veiklos paslaptis yra 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Dievo ar Visatos duotą talentą, jos manymu, lengva iššvaistyti ar jo tiesiog nepastebėti, pragyventi gyvenimą jo nesupratus ar neįvertinus. Donata tiki, kad vienas žmogus gali būti talentingas keliose srityse ir kad talentas gali ir turi būti ugdomas. Ugdyti talentą galima tik vienu būdu – su tuo dirbant, nuolat kartojant kryptingus veiksmus. Jeigu nori sėkmės, neužtenka tik apie ją svajoti, turi daryti realius veiksmus, kad ją pasiektum. „Nesutinku tik su tuo, – sako ji, – kad įgyvendinant sėkmingos veiklos formulę darbas privalo būti sunkus. Jis gali būti visoks – kaskart kitoks, suplanuotas ir netikėtas, paprastas ir sudėtingas, aiškus ir ne visai. Vien tik arti nėra malonu. Reikia arti taip, kad pastebėtum ir mėlyną dangų, ir koks grynas oras, ir kaip gražiai saulėje spindi įsitempę raumenys.“

Spalvų ir formų dermė, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Pašnekovė džiaugiasi, kad jos darbus perkantys žmonės yra smalsūs, laisvi, vertinantys rankų darbą, autentiką, išskirtinumą, skiriantys laiko daiktų paieškai, vengiantys masiškumo, mėgstantys natūralias medžiagas. Jie nori būti savimi, turi savo nuomonę, ieško unikalumo. Nors didžioji dalis D. Raos klienčių yra moterys, jai tai atrodo natūralu, žinant, kad namų jaukumo detalėmis paprastai rūpinasi būtent moteris, – tam juk reikia laiko, kantrybės, pastabumo ir tiesiog elementaraus užsidegimo, pavyzdžiui, lyginti tarpusavyje labai artimas spalvas ir vis tiek matyti didžiulį skirtumą.