TYLOS PALIESTI

Parengė Jurga Liaubaitė

Tikriausiai daugelis iš mūsų vaikystėje yra žaidęs žaidimą „Tylos karalius“, kai kuo ilgesnį laiko tarpą negalima ištarti nė žodžio. Tuomet konkuruoji su draugais, sieki tikslo žūtbūt laimėti. Suaugus tokio pobūdžio žaidimai įgauna kiek kitokias formas ir suteikia jau visai kitą prasmę. Paskutinį savo atostogų ir vasaros savaitgalį (rugpjūčio 24–27 dienomis) atvykau į šalia Čiobiškio kaimelio įsikūrusį meditacijų centrą „Zen miškas“. Nuostabios gamtos apsuptyje vedami mokytojo Amando Paulausko pasinėrėme į beveik keturias dienas trukusią tylą.

„Zen miškas“, nuotrauka iš https://www.facebook.com/zen.miskas.ciobiskis/photos

LŪKESČIAI

Į „Tylos stovyklą“ atvažiavau neturėdama jokių lūkesčių. Kadangi laikau save uždaru žmogumi, tyla manęs negąsdino ir, gavusi rekomendaciją, nusprendžiau save savotiškai išbandyti. Norėjosi ramiai susidėlioti mintis artėjant rudeniui ir manęs laukiantiems darbams. Atvirai – net negalėjau išsikelti sau jokio tikslo, ko būtent siekiu buvimu čia šį ilgąjį savaitgalį. Tikriausiai neatsitiktinai ištraukiau kortą – „Tingumas“, kuri turėjo nukreipti link to, kaip turėčiau jaustis ir ko siekti būdama čia.

Senbuvių (atvykusių į stovyklą jau antrą kartą) pasakojimai, kad po pirmos „Tylos stovyklos“ jautėsi padarę geriausią savo gyvenimo sprendimą čia atvykti, nuteikė optimistiškai. „Tylos stovykloje“ galioja kiek kitokios taisyklės. Esi žmonių apsuptyje, bet negali su jais bendrauti nei gestais, nei veido mimikomis. Čia gali būti šiek tiek savanaudis ir už tai tavęs niekas neteis. Susikaupimas ir visas dėmesys fokusuojamas į tavo vidų, mintis, o ne į išorę ir aplinkos sukeliamus dirgiklius. Telefonas saugiai keturias dienas praguli tam specialiai skirtoje dėžutėje.

RUTINA

Pusė septintos ryto. Išgirstame garsų varpo skambesį. Abejonės, kad nepavyks rytais laiku pabusti, išnyksta. Esu apgyvendinta kambaryje, kuris yra tiesiai po šiuo „žadintuvu“, nuo kurio garso vibruoja visos kambario sienos, ir ne tik. Kitais rytais pavyksta pabusti kiek anksčiau. Aplink dar tamsu, šalia lovoje girdimas duslus kambariokės kvėpavimas miego metu, virš galvos pasigirsta medinių grindų girgždesys nuo žingsnių, artėjančių prie varpo, skelbiančio naujo ryto pradžią. Tingiai keliuosi ir, atlikusi rytines procedūras, pakylu į bendrą erdvę / salę, kur vyksta visi dienos užsiėmimai. Panirus į tylą, laikas tarsi sulėtėja. Mintys išsilakstė kas sau, galva lengva – tai man retai būna. O juk mintys ir formuoja mūsų emocijas. Jos savo ruožtu – reakcijas, kurios prisideda prie žmogaus charakterio formavimosi. Nesikeičiant mūsų mąstymui ir mintims, negalime tikėtis, kad kas nors pasikeis ir mus supančioje aplinkoje bei gyvenime.

Po rytinės mankštos, meditacijos ir pusryčių turime laisvo laiko sau. Dabar galime apgalvoti, ką išgirdome paskaitų metu, taikyti praktiškai kvėpavimo, sąmoningumo valdymo ir, aišku, tylos praktikas. Man visuomet buvo artima gamta, laikas miške ir ilgi pasivaikščiojimai. Dažniausiai, kai galva perkrauta minčių, einu pasivaikščioti. Koncentruojantis į ėjimą, mintys susidėlioja į reikiamus „stalčiukus“. Būdama „Tylos stovykloje“ susipažinau su meditacija vaikštant. Tai labai panašu, ką ir pati darydavau savo gyvenime, bet viskas vyksta daug lėčiau, koncentruojantis į kvėpavimą ar į žingsnius. Judesys ir veiksmas daug ramesnis ir lėtesnis, atliekant viską su daug didesne atida. Ir iš tikro, išėjus į mišką juk nereikia niekur skubėti. O dažnai pagauti inercijos ir čia norime skubėti ir neatsipalaiduojame. ATIDA –  žodis, kurį tenka pergalvoti ir „įsisavinti“ iš naujo. Atidžiai stebėti savo veiksmus, mintis, aplinką, patiriamus jausmus. Išsigryninti savo tikslus, vertybes, gyvenimo filosofiją. AR AŠ JUOS TURIU? Ar tiesiog plaukiu pasroviui ir dėl to kartais pasijaučiu iki šiol nieko prasmingo nenuveikusi savo gyvenime. O gal per daug save plaku vis kažko ieškodama, nors viskas labai paprasta. Tereikia mažiau negatyvių minčių, džiaugtis akimirka, kuri mums suteikta, vertinti ją ir apmąstyti, ką mūsų veiksmai duoda, mokėti už ją būti dėkingiems.

GAMTA

Čiobiškio gamta – nuostabi. Miško takais gali tyloje pasivaikščioti, pasiklausyti paukščių „pašnekesių“ ar kalenimo į medžio kamieną. Prisėsti po senu, šimtą metų menančiu ąžuolu. Stebėti, kaip saulės spinduliai skverbiasi pro medžio lapiją. Raminanti upės tėkmė retkarčiais sutrikdoma savaitgalį pakeliauti nusprendusių baidarininkų irklų grybšnių ir šūkčiojimų ar oro įkvėpti iššokančių ir vėl panyrančių į savo gelmių pasaulį žuvų. Gera įsižeminti basomis einant miško paklote, žvyrkeliu, vedančiu į Čiobiškio kaimelį, ar ryte brendant rasota pieva. Nieko nėra gražiau, kai vakarėjant pro atdarus salės langus, baigus medituoti, girdi praskrendant ir klykiant gerves. Apgaubia ramuma, ir norisi sustabdyti šią akimirką.

Čiobiškio kaime net šeštadienį žmonių beveik nėra. Prie parduotuvės gali pamatyti porą besišnekučiuojančiųjų. Paėjus dešiniau – mažos kapinaitės, pavienis žmogus ateina prisileisti vandens, kad palaistytų gėles ant artimųjų kapo. Centrinis kaimo objektas – balta mūrinė bažnyčia, papuošta medinėmis religinėmis skulptūromis. Kaip būdinga mažiems miesteliams, Mišios čia būna tik porą kartų per savaitę – savaitgaliais.

MINTYS

Laisvo laiko sau „Tylos stovykloje“ turime per dieną kelias valandas. Kitas laikas skirtas įvairioms praktikoms, kūno bei proto atpalaidavimo metodikoms pažinti ir praktikuoti. Reguliarus, sąmoningas sveiko vegetariško maisto vartojimas taip pat labai prisideda prie geros savijautos ir šviesesnio proto. Čia taip pat reikalinga atida: kada valgai, ką valgai, kaip valgai, kokios tavo mintys valgant. Visur reikalinga koncentracija. Nėra taip lengva ją išlaikyti ir, pastebėjus nuklydimą, svarbu rasti jėgų sugrįžti į pradinį tašką – pradėti nuo pradžių. Mūsų mintys dažnai sukelia nerimą. Galvoje kartais galime susikurti nerealių bauginančių scenarijų apie paprasčiausius dalykus – ir tik koncentracija yra geriausias vaistas nuo nerimo. Turime suprasti, kad klysti gyvenime yra normalu ir žmogiška. Iš klaidos reikia pasimokyti – čia nereikalinga nei kaltė, nei gėda. Dažnai tai esame linkę pamiršti. Pirmiausia turime būti geriausiu draugu sau, o po to jau galėsime būti geriausiais draugais savo artimiesiems ir aplinkiniams žmonėms.

PATYRIMAI

Artėjant paskutiniajai, ketvirtai, „Tylos stovyklos“ dienai, lyg pajusdavau kirbant nerimą. Net negaliu tiksliai įvardyti, kodėl. Iš karto po stovyklos, pirmadienį, jau turėjau grįžti į darbą. Norėjosi po čia praleisto laiko turėti dar kelias dienas apmąstyti tai, kokią dovaną kiekvienas čia gavome, bet yra, kaip yra. Paskutinę dieną turėjome progą pagalvoti ir sau atsakyti į esminius klausimus, kas mums yra meditacija, kodėl jos mums reikia, ką ji kiekvienam mūsų duoda. Aptarėme energijas, vyraujančias mūsų kūne, ir kaip jas stiprinti. Laukė paskutinė ir, sakyčiau, rimčiausia praktika per visą „Tylos stovyklą“. Kiekvienas, buvęs ten, išgyveno skirtingus pojūčius, bet, tikiu, kad atrado savyje kažką naujo ar paleido / susitaikė su tuo, kas seniai neramino ir spaudė širdį. Aš pati atlikdama šią praktiką net nepajutau, kaip kūnas visiškai atsipalaidavo, akys pasruvo ašaromis ir kelio atgal nebebuvo – tik leisti sau kvėpuoti ir išgyventi / paleisti visa, kas susikaupę mano viduje. Dabar net tiksliai nepasakysiu, nuo ko viskas „atsirakino“. Buvo kiek nejauku, vienu momentu degiau noru atsistoti ir išeiti, bet, kai suvoki, kad tai darai ne dėl kitų, o pirmiausia dėl savęs, mintys nurimsta ir priimi viską, kas vyksta čia ir dabar.

PABAIGAI

Man labai patiko viena paskutinių vieno stovyklos dalyvio išsakytų minčių, kad atvykome čia visi nepažinodami vienas kito, išvykstame taip pat gerai nesusipažinę, bet per šį ilgąjį savaitgalį išgyvenę ir patyrę tiek, kad tai ilgam ir neišdildomai liks mūsų atmintyje.

Ačiū visiems „tylos broliams ir sesėms“ už buvimą kartu ir atskirai tyloje. Ačiū už išplautas ir iššluostytas lėkštes bei sutvarkytą virtuvę. Ačiū už puodelį arbatos. Ačiū kambariokei už toleranciją ir ramios atmosferos kūrimą. Ačiū mokytojui Amandui Paulauskui už pasidalytas žinias, šiltą ir jaukų bendravimą, savo elgesiu ir veiksmais parodytą pavyzdį.

Daug kas klausė, ar kartočiau šią patirtį. Neišsižadu to ir, manau, kad kada nors kelias vėl atves, jei ne į „Zen mišką“, tai į kitą gražią vietą pabūti su savimi tyloje.