„FANTASTIŠKŲ (-OS) KNYGŲ ŽIURKĖS“: skaitytojai gali pasirinkti – fantastiškos esame mes ar mūsų skaitomos knygos

Parengė Jurga Liaubaitė

„Mes – dvi buvusios klasiokės. Skaitytojos. Knygų mylėtojos. Knygynų ir bibliotekų lankytojos. Knygų graužikės“, – trumpai ir labai tiksliai tinklaraštyje „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ („FKŽ“) save pristato jo kūrėjos – knygų apžvalgininkės Lina ir Giedrė. Draugių patirtis įrodo, kad atstumas, skiriantis Lietuvą ir Švediją, nėra kliūtis bendrauti. Abi jungiantis pomėgis skaityti ir dalytis įspūdžiais apie perskaitytus kūrinius paskatino sukurti jau 11 metų skaičiuojantį knygų mylėtojų mėgstamą tinklaraštį.

Tinklaraščio „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ kūrėjos, iš kairės – Giedrė ir Lina, nuotraukos iš asmeninio archyvo

VISKO PERSKAITYTI NEĮMANOMA…

„Skaityti pradėjau anksti, tik nelabai atsimenu, ką skaitydavau, – pokalbį pradeda Lina Girčytė-Juškė. – Man atrodo, mylimiausios mano vaikystės knygos buvo Čarlzo Torsono „Kikas“ ir brolių Grimų „Trys verpėjos“ – abi dėl gražių iliustracijų. Beje, Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos labai nepatikdavo.“

Klasės draugės nuo mažens mėgo lankytis bibliotekoje. Giedrės močiutė buvo bibliotekininkė, tad, tikėtina, kad tai taip pat galėjo prisidėti prie anūkės pomėgio skaityti knygas. Linos noras tapti šokių mokytoja taip ir neišsipildė, bet akimirkas, vaikystėje praleistas su knygomis, mena iki šiol: „Labai ryškiai atsimenu, kaip pirmoji mokytoja nuvedė į biblioteką ir kaip išsirinkau kažkokią paveikslėlių knygą, kuri man labai patiko ir buvo labai gaila vėliau ją grąžinti. Taip pat atsimenu, kaip bibliotekos darbuotoja parodė, kur yra pradinukų lentynos ir kaip man nuo gausybės knygų susisuko galva. Kai nueinu į biblioteką visada jaučiu panašų jausmą, savotišką su džiaugsmu sumišusią neviltį, kad visko perskaityti neįmanoma. Į skaitomas knygas labai įsijausdavau ir verkdavau. Ypač jautriems vaikams gal net nereikėtų skaityti Jono Biliūno „Brisiaus galas“ ir Antano Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ – iki šiol atsimenu, kaip buvo baisu.“

Biblioteka, nuotrauka iš https://pixabay.com/photos/library-books-bookcases-bookshelves-488690/

„Svečiuose man geriausia nerodyti, kur yra knygų lentynos, nes galiu ten pradingti visam viešnagės laikui, – įspėja pašnekovė. – Jei artimiausiu metu sugalvočiau pasisvečiuoti pas Giedrę, tikriausiai reikėtų būti mažiausiai savaitę, kad spėčiau perskaityti visus jos knygų pavadinimus.“

FANTASTIŠKAS PASIRINKIMAS

Lina ir Giedrė nuolatos socialiniuose tinkluose aptarinėdavo perskaitytas knygas, viena kitai jas rekomenduodavo ir dalydavosi įspūdžiais. Nuo to visa „košė“, kaip pačios prisipažįsta, ir užvirė.

„Tuo metu Švedijoje, kur gyvena Giedrė, tinklaraščių reikalai buvo daug aktyvesni. Aš, tiesą pasakius, kol nepradėjom rašyti savojo, net nelabai įsivaizdavau, kaip tai daroma, – prisiminimais dalijasi Lina. – Be to, ką tik buvo gimęs mano sūnus ir aš pagalvojau, kad Giedrei tikriausiai nuvažiavo stogas, kad man siūlo tokius dalykus. Bet ji ramiai pasiūlė pabandyti ir pažiūrėti, kas gausis – atsiuntė nuorodą į jau paruoštą tinklaraštį su visu pavadinimu. Viskas buvo gatava – paruošta ir padėta ant lėkštutės. Gerai padarė, – džiaugsmo draugės poelgiu neslepia tinklaraštininkė, – nes aš tikriausiai būčiau nusikamavus galvodama pavadinimą, tuo labiau „fantastišką“. Giedrė norėjo pašiepiamą išsireiškimą padaryti savu ir fainu. Visada didžiavomės, kad daug skaitome, kad esam „knygų žiurkės“. Na, o tinklaraščio skaitytojai gali pasirinkti – mes esam fantastiškos ar mūsų skaitomos knygos. O gal ir viena, ir kita.“

Kelios nerimastingos naktys, galvoje besisukantys planai, apie ką ir kaip parašyti, po truputį nugulė tinklaraščio „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ virtualiuose puslapiuose. Tiek knygų apžvalgų rašymo pradžioje, tiek ir dabar Lina visus įrašus pateikia taip, lyg pasakotų draugei Giedrei ir savo sesei. Toks buvo ir yra pagrindinis tikslas – pasidalyti. Iki šiol Giedrės įrašai Linai yra patys įdomiausi, o Giedrė – mėgstamiausia jos tinklaraštininkė.

ATRADIMO DŽIAUGSMAS

Dėl visą pasaulį apgulusios pandemijos šiemet tūkstančius skaitymo entuziastų sutraukiantis tradicinis literatūrinis ir kultūrinis renginys „Vilniaus knygų mugė“ buvo atšauktas. „Labai gaila ir liūdna, – apgailestaudama sako Lina. – Knygų mugėje gyvendavau visas keturias dienas, dėl knygų mugės imdavau atostogas. Bet saugumas ir sveikata yra svarbiausia, ir tai nėra vien tik deklaratyvi frazė. Tiesą pasakius, nebelabai įsivaizduoju savęs tokioje žmonių grūstyje. Teks palaukti saugesnių laikų. Pati knygų mugėje pradėjau dalyvauti studentiškais laikais, buvau eilinė šliaužiotoja tarp stendų ir nuolaidų gaudytoja. Iš tikrųjų, net nežinodavau, kad vyksta kažkokie renginiai. Su tinklaraščiu persikvalifikavau į šliaužiotojus po sales ir kasmet prisiekiu, kad nieko nepirksiu, bet vis tiek po kiekvienos dienos prisitempiu po pilną kuprinę knygų. Knygų mugė yra knygų šventė, joje kiekvieną kartą patiriu daug atradimo džiaugsmo – naujų autorių, naujų knygų, naujų pažinčių ir draugysčių.“

Vilniaus knygų mugė, nuotrauka iš https://www.litexpo.lt/renginiai/vilniaus-knygu-muge-2021/#lg=1&slide=75

Tinklaraščio apie knygas „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ apžvalgininkė pastebi, kad per 11 metų knygų leidyboje įvyko daug pasikeitimų: „Kas tikrai akivaizdu – tai pagerėjusi knygų vertimo kokybė. Pradėjus rašyti tinklaraštį, daug daugiau skaitydavau angliškai – tiesiog nebūdavo vertimų arba jie būdavo tragiški, tiesiog sugadindavo knygą. Dabar knygos išverčiamos labai greitai – nebespėju net perskaityti visų vertimų, anglų kalba jau net pritingiu skaityti, nes neilgai trukus greičiausiai turėsime vertimą.“

Prieš septynerius metus pradėjusi skaityti Karlo Ove Knausgardo „Mano kova“ ar perklausiusi Elenos Ferrante audioknygą „Nuostabioji draugė“, pašnekovė nesitikėjo, kad leidyklos imsis versti tokius „serialus“, bet, žvelgiant į šiandieną, viskas išversta ar nuosekliai verčiama. Linos manymu, labai priartėjome prie pasaulinių knyginių įvykių, lietuviški vertimai jau dalyvauja pasaulinėse knygų „premjerose“. Lietuvių literatūroje pagaliau galima rašyti slengu ir žargonu, nerašant jo kursyvu! Kas būtų pagalvojęs!

PUSVALANDIS PRIEŠ MIEGĄ

Šiuo metu tinklaraštyje galima rasti daugiau kaip 1 600 „fantastiškų knygų žiurkių“ įrašų. Pradėjusi rašyti tinklaraštį Lina suskaičiavo daugiau nei trisdešimt perskaitytų knygų per metus ir tai atrodė labai daug. Kitais metais skaitinių skaičius išaugo, savaime iškeldamas klausimą: „o kur jau čia riba?“.

„Pernai perskaičiau per šimtą ir staiga dingo noras skaičiuot, nes atsirado noras skaityti lėtai ir skaityti labai geras knygas. Atrodo, kad iki šiol užtekdavo geros knygos, o dabar jau norisi labai geros, nes tik gerai jau gaila laiko“, – patirtimi dalijasi L. Girčytė-Juškė.

Pirmą kartą susitikusi su nepažįstamais žmonėmis moteris nepasakoja, kad yra viena iš „FKŽ“ tinklaraštininkių. „Prisipažįsta“ dažniausiai, kai jau įsibėgėja pokalbis ir paaiškėja, kad jos pašnekovas ar pašnekovė yra knygų mylėtoja.

„Būna labai smagu, kai tinklaraštį jau žino ir labai apsidžiaugia pagaliau pamatę, kas figūruoja užkulisiuose, – pasakoja knygų apžvalgininkė. – Dažniausiai paklausia, ar tikrai aš ten rašau apžvalgas. O tada jau seka tradicinis klausimas – „kaip tu spėji?“. Skaityti stengiuosi visada, kai tik galiu. Kai negaliu – vairuoju ar einu į parduotuvę, – tada klausau audioknygų. Knygų klausymą džiaugsmingai derinu su karantinine pasivaikčiojimo pramoga. Beje, labai aiškiai pajaučiu, kai ilgiau „pasėdžiu telefone“ – knygos lieka nepaskaitytos, o laikas dažniausiai nuėjęs veltui. Taigi ir patarimas paprastas – sąmoningai padėti telefoną į šalį ir pusvalandį prieš miegą paskaityti. Jei paskaitysit valandžiukę, savaitės pabaigoje užversite paskutinį perskaitytos knygos puslapį. Labai paprasta! Su audioknygomis dar paprasčiau – maždaug po savaitės pasivaikščiojimų knyga bus perklausyta. Šituo receptu pasinaudojo daug mano draugų ir patys negali patikėti, kad per metus perskaitytų knygų skaičius išaugo nuo penkių iki trisdešimties ir daugiau.“

Perskaitytos 2017 metų knygos, Lina Girčytė-Juškė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sėkmės formulių tinklaraščio apie knygas „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ kūrėjos sakosi neturinčios, o ir didelių tikslų sau nekelia, svarbiausia – pasidalyti. Knygų skaitymo atžvilgiu yra laisvo oro direktorės. Gal tai ir yra formulė – nuoširdžiai ir paprastai dalytis su bendraminčiais savo patirtimis ir naujais atradimais. Ateityje knygų apžvalgininkės svajoja skaityti tik labai geras knygas ir nori spėti jas perskaityti iki pensijos. „Žinia, „knygų žiurkės“ knygas kaupia pensijai“, – šelmiškai šypsosi Lina ir to linki visoms „knygų žiurkėms“.