„ABU2“: ČIA GAMTOS DOVANOS IR ŽMOGAUS RANKŲ PRISILIETIMAS SUKURIA ISTORIJĄ

Parengė Jurga Liaubaitė

Gimtojo Ignalinos krašto miškų gėrybės, jūros nuglūdintos į krantą išmestos gamtos dovanos jų rankose tampa mažais, širdį paliečiančiais, jaukių namų akcentais. Šeštus metus skaičiuojančios dukros ir tėčio dirbtuvės „ABU2“ gamtos netobulumus paverčia asmeniškais, vaikystės prisiminimų, miško kvapų persmelktais, rankų darbo kūriniais. Ne vienus namus puošia šio dueto sukurtos raktinės, mediniai padėklai, interjero detalės – namukai, savyje talpinantys šilumą, svajones ir kiekvieno mūsų asmenines istorijas.

Silvija Mikoliūnienė su tėčiu Edvardu, nuotrauka iš asmeninio archyvo

NAMELIS, ĮKVĖPĘS KŪRYBAI

Silvijos Mikoliūnienės vaikystė niekuo neišsiskyrė iš kitų to meto vaikų. Tie patys žaidimai – šokinėjimas per gumytę, kvadratas, vėliau ilgi metai praleisti žaidžiant krepšinį. Mergaitė buvo labai aktyvi ir rankdarbiais per daug nesidomėjo. Užaugusi troško tapti pardavėja arba mokytoja. Kaip dabar pripažįsta, abi svajones pavyko įgyvendinti. Moteris turi pedagogo diplomą, o ir pardavėja padirbėti yra tekę. „Paauglystėje kartais piešdavau, eksperimentavau su oda, – pasakoja pašnekovė. – Iš senos odinės brolio striukės gaminau papuošalus. Man patiko, kad taip galėdavau nurimti, susitelkti, o galiausiai ir pasidžiaugti rezultatu. Tiesa, papuošalai pragulėjo rašomojo stalo paskutiniame stalčiuje, o galiausiai atsidūrė šiukšlių dėžėje. Mano susidomėjimas papuošalų gaminimu greit išblėso ir po to ilgą laiką nieko nekūriau.“

Dekoracija namukas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dirbtuvių „ABU2“ įkūrėjos draugystė su medžiu prasidėjo po studijų, įsigijus namelį gimtuose Ignalinos kraštuose. Tuomet, kartu su tėčiu pradėjus jį remontuoti, kaskart gimdavo netikėtų namelio įrengimo idėjų. Viską darė patys. Terasa, lauko ir vidaus baldai, dekoracijos – didžioji dalis buvo pagaminta jų rankomis. Taip po truputį gimė dirbtuvių idėja. Tiesa, ne iš karto. Po gerų dešimties metų.

KIEKVIENA DIENA – NETIKĖTUMAS

„Pati dirbtuvių idėja gimė atostogaujant vasarą namuke, – kūrybinio kelio pradžią prisimena Silvija. – Daugelis mūsų pagamintų daiktų jau pradėjo kauptis namuose, o kurti vis dar norėjau. Taip po truputį pradėjau brandinti ir nuosavos elektroninės parduotuvės idėją. Juolab, kad buvau neseniai išėjusi iš ilgamečio darbo finansų sektoriuje, tad buvo puiki proga imtis kažko naujo. Sunkiausia buvo įkalbėti tėtį.“

Medinė dekoracija, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuo metu moteris gyvena ir kuria Vilniuje. Tėtis dirba namelyje, kurį kartu ir puoselėja, Ignalinos rajone. Čia S. Mikoliūnienė lankosi dažnai ne tik laisvu laiku, o ir bendros kūrybos klausimais. „Labai myliu mišką ir ežerus, tačiau geriausios idėjos gimsta vaikštant Vilniaus gatvėmis, – sako ji. – Tikiu, kad bet kuris žmogus, norintis kurti, gali tai daryti. Tereikia pradėti. Labai vengiu griežtų posakių, kurie kartais apsigyvenę mūsų galvoje pridaro daugiau žalos nei duoda naudos. Kiekvieną rytą pradedu švariu baltu popieriaus lapu. Tai, kad nežinau, kas šiandien manęs laukia, įkvepia ir skatina judėti pirmyn. Taip gimsta ir mūsų dirbiniai, niekada nežinome, kas gausis.“

TOBULUMAS – TIK ILIUZIJA

Kūrybinis dukros ir tėčio duetas savo dirbinius skiria visiems pasaulio žmonėms. „Mano noras, kad mūsų kūriniai būtų unikalūs, visi skirtingi bei mieli, – sako S. Mikoliūnienė. – Pati gamta ir pasufleruoja medžiagų pasirinkimą, mane įkvepia. Mūsų kūriniuose yra naudojamos gamtos gėrybės, dažnai prie jūros ar ežeruose rastas senas medis. Stengiuosi kuo mažiau jį apdirbti, kad išliktų laiko ir gamtos stichijų suformuoti raštai ir formos. Jos nesimetriškos, netobulos formos ir kūriniai yra tai, kas mane skatina kurti natūralius, nenuglūdintus ir netobulus daiktus namams. Gamtoje nėra nė vieno identiško kūrinio, nė vieno vienodo medžio lapo ar gėlės žiedo, tačiau tuo jie ir yra patys nuostabiausi bei gražiausi.“

Kabykla, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pašnekovės manymu, žmonės pavargsta tiek nuo tobulumo, tiek ir nuo netobulumo. Dažnai nuovargis yra savęs neigimo padarinys. Visai nesvarbu, kur gyveni, kokias formas aplink save sukuri, – jeigu nesi atviras sau, pavargsti tiesiog nuo buvimo. Pačią kūrėją „ABU2“ gaminiuose būtent tai, kad jie yra nesimetriški, nenudailinti, bet kartu jaukūs, šilti, ir džiugina. Tebūnie tai mažas priminimas kiekvienam, kad gražu yra tai, kas tikra, o tobulumas – tik iliuzija.

Padėklas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

GALIMYBĖ BŪTI KARTU

Iki šiol Silvija kartu su tėčiu vis dar mokosi, daug dirba, daug kartų klysta ir daug išmoksta. Prakalbus apie privalumus ir trūkumus dirbant su artimiausiu žmogumi – tėčiu, moteris atvira: „Privalumas – lojalumas. Trūkumai – visa kita. Abu esame karšto būdo ir dažniau pasakom, nei nutylim. Gerai, kad nelieka paslėptų jausmų, tačiau dažnai šalia to yra savigrauža, kad įžeidei, nepatylėjai. Skirtingi požiūriai kartais praverčia, o kartais tampa ir karštos diskusijos priežastimi. Nemėgstu romantizuoti mūsų dueto todėl, kad tiek, kiek jis yra įdomus, tiek ir daug išgyvenęs. Man svarbiausia – galimybė būti kartu ir kurti. Suprantu, kad tai yra laikinas projektas, todėl jis man yra dar svarbesnis.“