„TUŠAS ANT MEDŽIO“ – ŽMOGAUS IR GAMTOS KŪRYBA

Parengė Jurga Liaubaitė

Ant medinio paviršiaus brūkšnelis po brūkšnelio, taškelis po taškelio ranka vedžiojama tušu padengta plunksna kuria įstabų, magišką pasaulį. Autoriniai paveikslai, dekoruotos medinės dėžutės, raktinės, žvakidės − tik dalis „Tušas ant medžio“ kūrinių asortimento. Šiandien Jus kviečiame susipažinti su menininke Laura Simanauskiene – moterimi, mažais tušo taškiukais paliečiančia žmonių širdis.

„Tušas ant medžio“ įkūrėja Laura Simanauskienė, nuotraukos iš asmeninio archyvo

PAŠAUKIMO BEIEŠKANT

„Vaikystėje buvau gan meniška, mylėjau gamtą, rašiau kūrybiškus rašinius, straipsnius, − pasakojimą pradeda pašnekovė. − Piešimas tada nebuvo tas dalykas, kad visi sakytų: „Auga dailininkė.“ Mokiausi labai gerai, galėjau būti žurnaliste, mokytoja ar net gydytoja.“ Moteris ir dabar negalinti tiksliai atsakyti, kas atsitiko, kad pasuko meno keliu. Gal mokslo tąsyk buvę per daug ir norėjosi pabėgti į kitokį – laisvės, kūrybos – pasaulį. „Net, kai mokiausi Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, nežinojau, ar man ta dailė patinka, ar čia mano kelias, − mintimis dalijasi Laura. − Per diplominių darbų gynimą iš dėstytojų išgirdau žodžius: „Ji kitokia, jos darbai traukia akį, norisi tyrinėti akimis ir širdimi, ji darbšti, todėl gyvenime eis toli.“ Tie žodžiai ir buvo didžiulis paskatinimas eiti kūrybos keliu.“

Darbas tušu, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Prie baikščių ir senamadiškų žmonių save priskirianti menininkė sakosi veiklą pradėti buvo sunku, turėjo praeiti ilgas laiko tarpas, kol išdrįso. Gamino papuošalus, vėlė veltinius, piešė atvirukus. „Keletą metų vaikščiojau po Jūros šventę ir galvojau, kad ir aš čia galėčiau būti, – prisimena kūrėja. – Visą gyvenimą liksiu dėkinga bibliotekininkei Emilijai Alminienei, kuri sekdama mano kūrybinę veiklą pati užregistravo mane į parodą-mugę Gargždų kultūros centre. Pamačiau didžiulį žmonių susidomėjimą mano kūryba, skatinimą eiti į priekį.“

PAPRASTO PASAULIO GROŽIS

Studijų metais įvaldyta piešimo ir rašymo tušu technika vėl grįžo į moters gyvenimą netradicinių, neįprastų atvirukų pavidalu. „Piešiau be sustojimo, vaikščiojau po savo netobulą, gal kitiems ir nelabai suprantamą pasaulį. Pajutau, kad man tai patinka, kad piešdama galiu atsipalaiduoti, pabūti su savimi. Piešiau atvirukus tušu – norėjosi, kad jie ilgiau džiugintų. Piešimas ant medinių paviršių ir buvo ta tolesnė tąsa, kuri popierių pakeitė medžiu. Mano paveikslėliai įgavo ilgesnį gyvavimo laikotarpį“, – sako L. Simanauskienė.

Mediniai paveikslėliai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gamtos motyvai ir angelai – neatsiejamai susiję su menininke ir jos kūryba. „Mano darbuose vyrauja gamtos motyvai: gėlės, paukščiai, medžiai, – pasakoja kūrėja. – Jie netobuli, mano sugalvoti, gal ne visiems gražūs ir suprantami, bet jie iš mano pasaulio. Aš – neatskiriama gamtos dalis. Užaugau kaime, todėl nuo mažens gamta šalia. „Tušas ant medžio“ – mano ir gamtos kūryba. Medis, tvirtai įaugęs šaknimis į žemę, – stiprybė, žydinti gėlė – kiekvienos akimirkos džiaugsmas, paukštis – svajonės, siekiai. Gamtos elementai – tarsi gyvenimo simboliai ir palydovai. Taip pat didelę dalį mano kūryboje užima angelai. Net negalėčiau pasakyti, kodėl pradėjau juos piešti. Tiesiog pradėjau ir negaliu sustoti… Jie nėra nuglostyti angelėliai, dažnai net nelabai gražūs, stilizuoti. Per juos išreiškiu emocijas, siekius, džiaugsmą, laisvę. Jie skatina mane pakilti virš žemiško materialumo, pajausti paprasto pasaulio grožį. Dažnai savo angelams net veidų nepiešiu, lyg leisdama kiekvienam įsikūnyti į mano siūlomą personažą.“

Darbas tušu, nuotrauka iš asmeninio archyvo

DŪŠIOS ŽMONĖS

L. Simanauskienės kūryba unikali – kiekvienas darbas nupiešiamas atskirai, vienodų ir daug nėra. Menininkė visą laiką skiria „Tušas ant medžio“ kūrybiniams projektams. Piešia tiek, kiek leidžia sveikata: dvi akys, viena ranka ir širdis. Autorė šilčiausių žodžių negaili savo kūrybos mylėtojams, mugių lankytojams ir pirkėjams: „Mano darbų gerbėjai, pirkėjai, palaikytojai yra patys nuostabiausi, paprasčiausi, originaliausi. Jie, kaip ir aš, yra dūšios žmonės. Jie – šviesos nešėjai ir dovanotojai. Žiūrėdami į mano paveikslus, atpasakoja tas pačias istorijas, kurias aš širdimi vedžiojau, kartu pasakoja savo istorijas pagal mano paveikslus. Jie – nematerialių blizgučių gerbėjai, optimistai, kritikai, jautrūs ir kuklūs (apsikabina, apsipila ašaromis). Jie – dvasingi, dėkingi (net nesuskaičiuoju, kiek gražių žodžių, žinučių, šypsenų sulaukiu), kūrybiški ir mėgsta improvizuoti. Jie – „mano pasaulio“ žmonės. Svetimi (su kai kuriais net susitikę niekada nebuvome), bet kartu tokie savi. Mano kūrybos gerbėjai yra mano didžiausia varomoji jėga, skatinanti piešti dar ir dar, rašyti dar ir dar… Džiaugiuosi, kad mane supa tokie paprasti ir kartu nepaprasti žmonės, kurių dėka aš augu, noriu šviesti širdimi visam pasauliui.“

DAUG DARBO IR ŠIRDIES

Kūrėja pritaria, kad sėkmingos veiklos paslaptis – 99 proc. sunkaus darbo ir 1 proc. talento. „Ypač tai aktualu man, – sako Laura. – Kiekviename, kad ir mažiausiame, kūrinėlyje yra daug kruopštaus darbo. Darbai gimsta paprastai – imi ir pieši. Jei nėra įkvėpimo – pieši kitą dieną. Sugadinai – išmetei. Paprasta, bet labai daug darbo ir širdies, gal šiais laikais jau nemodernu, bet savita.“

Kūrybai menininkę įkvepia gamta, gyvenimas, nuotaikų svyravimas. Kaip žmogų į priekį veda šeima, kūryba, tikėjimas, šviesa. Ateityje L. Simanauskienė nieko keisti neplanuoja ir viliasi, kad „Tušas ant medžio“ išliks toks pat, koks yra ir dabar. „Žinau, kad reikėtų užleisti kažkiek vietos technologijoms, – teigia pašnekovė, – bet taip norisi būti savimi, ta pačia Laura, kuri mažais tušo taškiukais paliečia širdis…“

Medinės dėžutės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Autorei patinka ne tik piešti, bet ir rašyti. Beveik prie kiekvieno paveiksliuko yra užrašas: dažnai tai paveikslo pavadinimas ar linkėjimas. Kartais moteris deklamuoja sau eiles be žodžių, o kartais jas parašo. Užrašas – tai tarsi paveikslo užbaigimas. Tai tarsi taškas sakinio gale.

Sau ir visiems „Tušas ant medžio“ kūrybos sekėjams menininkė linki sveikatos, laisvės ir širdies šviesos. „Būkime reikalingi ir svarbūs vieni kitiems“, – sako ji.