MIŠKO PRAMANAI NAMŲ PUOŠMENAI

Parengė Jurga Liaubaitė

Tvarumo, ekologijos principams gyvenime prijaučiantys Vaidas Žilys ir Dalia Raicevičiūtė juos taiko ir savo vystomoje veikloje – kalėdinių, ir ne tik, žaisliukų / dekoracijų drožyboje. Medžiagas kūriniams renka miške – tai vėjo ar sniego nulaužtų ar nuverstų medžių šakos. Tarptautinei socialinio tinklo Instagram auditorijai jie žinomi kaip „Samanukai“ – drožėjų pora iš Lietuvos.

„SAMANUKAI“ – Vaidas Žilys ir Dalia Raicevičiūtė, nuotraukos iš asmeninio archyvo

KURIANČIŲ ŽMOGAUS RANKŲ MAGIJA

„Veiklos pavadinimas „Samanukai“ kilo ir prigijo vaikščiojant mišku, – pasakoja kūrėjai, – stebint samanų paklotes ant medžių, o ir pats žodžio skambesys labai panašus į sąmonę, sumanymus, pramanus – tai visai tinka tam, ką darome, apibūdinti.“

„Neseniai kalbėjomės, kad Lietuvoje turbūt kiekvienoje šeimoje ar giminėje yra kas nors pats kažką (bent jau sau) gaminantis ar kuriantis, – sako V. Žilys. – Nors vaikystėje stipriai rankdarbiais nesidomėjau, aplink būdavo žmonių, kurie megzdavo, siūdavo ar virindavo. Pamenu, kai lankydavome mamos krikštatėvį, jis nusivesdavo į dirbtuvėles, kur gamindavo smuikus, kankles. Visi tie dalykai ir gyvenimo kelyje sutikti žmonės turbūt paliko kažkokį kūrybos magijos pojūtį, norą daryti kažką savo rankomis.“

Medžio drožyba, nuotraukos iš asmeninio archyvo

„Mano aplinkoje taip pat buvo kuriančių, – antrina Dalia. – Vaikystėje nešiojau mamos megztus megztinius, krikštamotė buvo konditerė ir lipdė tortų papuošimus, močiutės ir mama siūdavo – į visas tas veiklas įtraukdavo ir mane. Kiek pamenu save, šalia visada būdavo pieštukai, popierius – mėgdavau piešti, su tuo vėliau iš dalies susiejau ir savo karjerą.“

PIRMIEJI ŽINGSNIAI

„Medis mums atrodo tokia gyva, taktiliškai maloni medžiaga, turinti savo kvapą, spalvą, unikalius per gyvavimo istoriją suformuotus bruožus – raštus, kietumą, – mintimis dalijasi prekės ženklo „Samanukai“ įkūrėjai. – O ir užaugęs ten pat, kur ir mes augam. Prasminga ir malonu jo gyvavimą pratęsti įkūnijant kažkokį sumanymą.“

„Man norėjosi iš medžio pagaminti marionetes – medines figūrėles su judančiomis rankomis ir kojomis, – pasakoja D. Raicevičiūtė, – tačiau dar šito neišbandžiau. Pirmasis mano drožinukas – širdelės dekoracija. Stebėjau, kaip rankos pripranta prie peilio ir medžio, bandymo būdu mokiausi dažymo ant medžio niuansų. Paskui buvo išdrožti pingvinai, zuikiai, sniego seniai – buvo malonu sukurti kažką mielo, įdedant į tai dalį savęs.“

Medinis kiškis, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pirmasis Vaido medžio darbas, gal tiksliau pasibandymas drožinėti, buvo šaukštelis su pelėdžiuku ant rankenėlės. Vienos pavasario šventės gamtoje metu bičiulės sau išsidrožtas šaukštelis iš mažos šakelės vis skatino vyrą taip pat išbandyti drožybą ir sukurti kažką savo rankomis. Pabandžius atėjo supratimas, kad norint padaryti kažką, kas patiktų ne tik tau pačiam, bet nebūtų gėda parodyti ir kitiems, reikia įgyti daugiau žinių ne tik apie patį medį, jo rūšis, paruošimą, naudojamus įrankius, medžio apdirbimą, bet ir daug praktikuotis, bandyti dar ir dar kartą.

BENDRA VEIKLA SUARTINA

Medinių žaisliukų ir dekoracijų kūrimas drožėjų porai – podarbinė veikla ir šiuo metu labiau hobis nei darbas ar verslas. Prie veiklos pradžios nemažai prisidėjo karantinas, kuomet daugelis atrado poreikį pabėgti į gamtą, mišką ar laiko kažkokiems papildomiems užsiėmimams, veikloms namuose. „Samanukai“ buvo ta veikla, kuria Vaidas ir Dalia galėjo užsiimti abu kartu. Kadangi buvo daugiau laiko domėjimuisi, idėja gan greitai virto įvairiais bandymais. Vienas iš iššūkių – laikas, kurį kūrėjai gali skirti šiam pomėgiui. Pašnekovai atviri: „Po savo dienos darbų drožybai skiriame tikrai nemažai laiko. Bekuriant kokį nors vieną veikėją, būna, susigalvoji du tris naujus bruožus kitam bandymui ar naujus veikėjus, kuriuos būtų įdomu sukurti.“

Varvekliniai barzdukai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Pačioje pradžioje visokius drožinių bandymus darėmės sau, pasipuošti namus Kalėdoms, – prisimena kūrėjai, – bet, kai bičiuliai ir kolegos darbe sužinojo apie šią veiklą ir pamatė mūsų darbus, greitai atsirado ir gerbėjų, norinčių juos įsigyti. Žmonės norėjo pasipuošti namus Kalėdoms, Velykoms, pasikabinti drožinukus tiesiog kaip dekoracijas. Pirko sau, savo šeimoms artimų gyvūnėlių ar veikėjų figūrėles, dovanojo artimiesiems ar vežė lauktuvių kur nors keliaudami. Mūsų darbais domisi turbūt labiausiai tie žmonės, kurie vertina dalykus, į kuriuos įdėta nemažai šilumos, gamtos ir žmogaus rankų darbo. Smagu, kad ne vienas iš jų grįžta ir įsigyja dar daugiau mūsų sukurtų dirbinių. Malonu gauti tokį atgalinį ryšį.“

NUO MEDŽIO ŠAKELĖS IKI KŪRINIO

Gamta neatsiejama poros gyvenimo ir kūrybos dalis. Po darbų prie kompiuterio abiem svarbu atitrūkti ir rasti vidinį balansą – pasivaikščioti, pabūti bei pasigrožėti mišku, laukais, pievomis. Medis, parsineštas iš miško, tarsi savaime diktuoja drožinių tematiką. Nors drožiant medinukus yra pasitelkiama ir fantazija, jiems suteikiama išgalvotų savybių, prieš kiekvieną darbą Vaidas ir Dalia kruopščiai iš įvairių nuotraukų tyrinėja gyvūnų ir paukščių bruožus, aiškinasi, kuo jie yra saviti. 

Miško gyventojai, nuotraukos iš asmeninio archyvo

„Kai pačiam įdomu ir patinka užsiimti kažkokia veikla, neįvardintume to sunkiu darbu, – sako drožėjų pora, – bet taip, norint būti sėkmingiems, veiklai reikia skirti daug laiko, kruopštumo, dėmesio, domėtis, lavinti įgūdžius darant daug ir įvairių bandymų. Mūsų pačių įsivaizdavimas, apie tai, kas yra drožyba, laikui bėgant keitėsi. Pradžioje tai atrodė kaip prisėdimas ir medžio apdirbimas peiliu ar kaltukais, bet iš tikro tai tik nedidelė dalis laiko, kol pasiekiamas galutinis rezultatas. Reikia žinoti skirtingų medžių savybes, juos pasiruošti drožimui, kad nesuskilinėtų, tinkamai prižiūrėti ir pasirengti įrankius – kad visada būtų aštrūs, išlaikytų reikiamus ašmenų kampus. Tolesni darbai – keliasluoksnis dirbinio šlifavimas, paruošimas dažymui ir dažymas, padengimas vaško aliejumi ar laku, fotosesijos, nuotraukų atrinkimas, pasidalijimas istorija, bendravimas ir prekės (kūrinio) perdavimas klientui.“

Medinė žąsis, nuotrauka iš asmeninio archyvo

IŠ LIETUVOS Į PASAULĮ

„Pasvajojame kartais, kad po kurio laiko galbūt pavyks įsirengti dirbtuvėles, kur bus galima laikyti įvairius rastus įdomesnius medžio gabalėlius ir patogiau, lengviau pasiruošti medžiagą įvairiems bandymams, – ateities planais dalijasi Vaidas ir Dalia. – Tikimės, kad per artimiausius penkerius metus būsime įgyvendinę bent dalį savo kūrinių sumanymų – penkis ar dešimtkart tiek, kiek dabar išbandę, sukūrę visokių veikėjų – dekoracijų, kitų medžio dirbinių, – ir, žinoma, tikime, kad jie puoš, skleis malonią miško, gamtos ir rankų darbo šilumą tiek įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tiek ir pasaulyje.“