EISVA MUDVI…

Parengė Jurga Liaubaitė

Lietuvių liaudies daina „Eisva mudu abudu“ Simonai Adomavičienei tapo lemtinga tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame gyvenime. Priversta permąstyti savo pasirinkimus, gimto krašto išsiilgusi moteris grįžo iš užsienio į Lietuvą, kur dabar puoselėja gražią šeimą ir vysto savo prekės ženklą „MUDVI“, kurio pavadinimą taip pat lėmė širdies daina.

Prekės ženklo „MUDVI“ įkūrėja Simona Adomavičienė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

GYVENIMO CHOREOGRAFIJA

Kurianti ir siuvanti kuprines, puoštas baltiškais ir gamtos motyvais, Simona menais bei kūryba domėjosi nuo pat vaikystės. „Visuomet, kiek save pamenu, kūriau, mezgiau, nėriau vašeliu, siuvau, piešiau, – sako ji. – Būdama mokykloje intensyviai ruošiausi stoti į kostiumo dizainą, lankiau piešimo kursus Kauno dailės akademijoje. Prisimenu, kaip šąldavom tenai žiemą, palinkę prie molbertų po kelias valandas beveik nejudėdami, bet kaip buvo gera!“

Vieną dieną į jaunos moters gyvenimą atėjo teatras, vėliau šokis. Visiems netikėtai pašnekovė įstojo studijuoti choreografijos Londone. „Išvažiavau tikrąja šio žodžio prasme į niekur, iki paskutinės nakties, likusios iki skrydžio, nepavyko rasti, kur išsinuomoti kambario ir išskridau nieko ten nepažinodama. Prisimenu, stovėjau Londone, Liverpool stotyje ir galvojau, kur man šiąnakt miegoti. Bet buvau pilna optimizmo ir viskas labai palankiai susidėliojo – sutikau daug nuostabių žmonių ir įsivažiavau“, – prisiminimais dalijasi S. Adomavičienė. Universitete merginai sekėsi puikiai, sau ji atrado šokio vizualinį meną, kuris parodė, kokia plati yra šokio skalė, kad choreografiją galima kurti ne tik žmogaus kūnui. Judesys, šokis gali būti įvairialypis, turėti kad ir paprasto plastikinio maišelio vėjyje pavidalą. Šokis yra neišsemiama tema, prie kurios vieną dieną kūrėja norėtų sugrįžti.

„Universitetą baigiau aukščiausiais įvertinimais ir mano baigiamasis darbas – choreografija – buvo atrinkta rodyti šokio teatro scenoje – tai man buvo didžiulis džiaugsmas ir įvertinimas, nes kiekvienais metais universitetas iš visų choreografijos studentų atrenka tik vieną baigiamąjį darbą, – pasiekimais džiaugiasi pašnekovė. – Tais pačiais metais Lietuvoje sudalyvavau ir Naujojo Baltijos šokio video konkurse, kuriame pelniau žiuri prizą, tačiau viduje kirbėjo jausmas, kad vis dėlto tai nėra 100 proc. mano kelias.“ Intensyviai šokdama, po paskaitų vakarais ir savaitgaliais dirbdama fizinį darbą, moteris pradėjo jausti didelius kelių skausmus, kartais nebegalėdavo paeiti, dėl to turėjo labai sulėtinti tempą. Vizitas pas gydytoją traumatologą atnešė liūdnų žinių.

PLANAS B

Supratusi, kad šokėjos ir choreografės keliu toliau eiti negalės, Simona pradėjo daugiau gilintis į save, bandyti prisiminti, kas jai buvo įdomu vaikystėje, ir grįžo prie siuvimo. 2014 m. ji pradėjo siūti rankines su gyvūnų motyvų aplikacijomis, dažniausiai paukšteliais, ir pardavinėti jas „Mano drabužiai“ platformoje, kuri dabar žinoma „Vinted“ pavadinimu. „Buvau sau labai savikritiška, – pasakoja kūrėja, – atrodė, tiek daug reikia išmokti. Todėl susiradau siuvimo kursus, kuriuose mokytoja man parekomendavo atlikti praktiką pas rankinių dizainerę. Nuėjusi į pokalbį dėl praktikos, aš iš karto jai pasakiau, kad noriu pas ją dirbti. Rankinių dizainerės darbuotojos juokėsi, sakė geriau eiti pirmiausia pabandyti į kokį siuvimo fabriką, nes neturėjau jokios patirties, nebuvau net sėdėjusi šalia industrinės siuvimo mašinos (viską namuose siūdavau buitine mašina), bet po dviejų mėnesių aš jau ten dirbau.“

Pirmosios patirtys ir pamokos, nuotrauka iš asmeninio archyvo

S. Adomavičienė turėjo didžiulį norą ir labai stengėsi. Buvo nelengva, nes darbas su oda klaidų nemėgsta – vos vienas dygsnis pro šalį – gaminys sugadintas, nes skylės odoje neužtaisysi. Pastangos atsipirko – labai greitai darbas pradėjo sektis, moteris puikiai jautėsi kolektyve, tačiau viduje labai kirbėjo noras grįžti į Lietuvą.

KURTI TAI, KAS ATEINA IŠ ŠIRDIES

Šiuo metu „MUDVI“ yra pagrindinė pašnekovės veikla. „Didžiausiu iššūkiu tapo vaiko gimimas, – sako kūrėja. – Laukdamasi džiaugiausi, kad dirbu iš namų, nes galėsiu daugiau laiko praleisti su mažyliu ir darbus nudirbti, bet nežinojau, kad visi vaikai labai skirtingi. Yra vaikų, kurie nuo pat kūdikystės ramūs, daug miega, galima ramiai išeiti pasivaikščioti su vežimėliu kur tik norisi, tačiau yra vaikų, su kuriais tiek išėjimas į lauką, tiek paprastų buitinių darbų atlikimas tampa didžiuliu iššūkiu.“

Simona – perfekcionistė, vis atrandanti, kad kažko nemoka, randa, ką reikia tobulinti, keisti, dėl to savo veiklos ilgą laiką neįkūnydavo, vis eidavo dirbti kažkam, vis mokėsi. „Tai užtruko ne vienus metus, kol galiausiai pasiryžau tiesiog pradėti, – prisipažįsta kūrėja. – Iki tol buvo dar vieni mokslai – Lietuvoje baigiau siuvėjo specialybę ir būdama pirmame kurse niekaip negalėjau nuspręsti, ką pasirinkti – siūti sukneles ar rankines, o jau viduje labai kirbėjo noras imtis savo veiklos. Galiausiai pasirinkau kuprines ir man jos tapo labai universalia drobe! Aplikacijos duoda didelės laisvės kūrybai, aš kitaip, be simbolių, ženklų, net neįsivaizduoju savo kūrybos. Nors daug pažįstamų kraipė galvas – juk minimalizmas madoje, tačiau yra nemažai žmonių, kurie taip pat mėgsta ir vertina simbolius. Renkuosi kurti tai, kas ateina iš širdies, o ne tai, ko galbūt nori tipinis pirkėjas, kas greičiausiai pagal visus rinkodaros dėsnius nėra labai protinga, bet toks mano kelias ir tokios vertybės.“

Kuprinės puoštos aplikacijomis, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Per pastaruosius dvejus metus, augindama savo vaikelį, moteris daug ko išmoko. Kartu augino „MUDVI“, kartais per negaliu, per didžiulį laiko trūkumą. Prisipažįsta, kad buvo laikas, kai sprendė, ar tęsti šią veiklą. „Didžiausia motyvacija man visuomet yra mano klientės, kurios man parašo tokius nuostabius laiškus, kad vėl atsiranda jėgų toliau kurti ir auginti „MUDVI“, – sako Simona. – Mano klientės yra nuostabios ir kūrybingos moterys, per trejus veiklos metus esu turėjusi tik pozityvias patirtis su klientėmis, nors veiklos pradžioje pasitaikydavo klaidų, bet visuomet sulaukdavau palaikymo, supratimo. Manau, kad mano darbų pirkėjos yra labai skirtingos moterys, bet jas dažniausiai jungia kūrybiškumas, sekimas ne mada, o savo stiliaus turėjimas. Taip pat dažnai į mane kreipiasi moterys, vertinančios mūsų protėvių palikimą ir norinčios turėti šalia savęs dalelę istorijos.“

MANO NAMAI – LIETUVA

Pirmasis „MUDVI“ gaminys buvo rusvai žalsvos (chaki) spalvos kuprinė su tokios pat spalvos kregždutėmis. „Ją pasiuvusi džiaugiausi kaip vaikas, nes man buvo labai labai gražu! – prisimena S. Adomavičienė. – Kūrybai mane įkvepia poilsis, buvimas vienumoje, tekantis vanduo, vaikščiojimas miške. Gamtoje jaučiuosi geriausiai, esu intravertė, man labai svarbu turėti laiko pabūti vienai su savimi, o gamtoje, pavyzdžiui, miške, tarsi prisipildau ir vėl galiu eiti, bendrauti, dalytis. Vaizdiniai ateina labai netikėtai, dažniausiai, kai esu atsipalaidavusi, reikia tik spėti užsirašyti ar nusipiešti. Stengiuosi save pristabdyti, nes mano protas mėgsta šuoliuoti į tolius, visuomet turiu daug idėjų, mokausi tiesiog pasirinkti vieną, dvi ir jas įgyvendinti, nepalikti pradėtų. Čia yra didelis darbas, kaip atskirti, ar ta mintis, idėja turi toliau tęstis ar ją reikia palikti, keisti, rasti naują. Vis dar to mokausi.“

Gamtos ir istorijos ženklai „MUDVI“ kūryboje, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kūrėjai įdomi ne tik gamta, bet ir Lietuvos istorija. Mokykloje istorija buvo viena mėgstamiausių Simonos pamokų. Turbūt, jei būtų neįstojusi į menus, šiandien pažinotume ją kaip istorikę. „Labai stipriai jaučiu, kad man gera Lietuvoje gyventi. Ypač stipriai tai pajaučiau pagyvenusi užsienyje, kur jaučiausi ne savo vietoje, ne tokio mentaliteto. Sakydavau draugams, kad geriau pakalbėti iš širdies su liūdnu lietuviu, bet taip nuoširdžiai, negu visą laiką šypsotis ir juokauti su britais, nors širdyje kartais to visai nesinori. Pasigedau nuoširdumo. Na, ir daug kitų dalykų, bet priežastis grįžti buvo jausmas, kad mano namai yra Lietuvoje, turbūt dėl to ir mano kūryboje galima rasti baltiškų ženklų, dalelę Lietuvos – jie iš to ilgesio ir meilės, noro puoselėti tai, ką mūsų protėviai yra palikę, juos prisiminti“, – mintis dėsto prekės ženklo „MUDVI“ įkūrėja.

KADA, JEI NE DABAR…

Kūrėjos manymu, bet kurioje srityje yra labai svarbi disciplina, ypač dirbant iš namų. „Per tiek metų supratau, kad ne visiems žmonėms tinka turėti savo verslą, kai visus sprendimus reikia priimti pačiam ir vis vilioja galimybė laisvai pasirinkti, kada patinginiauti, ko nedaryti, ką praleisti, ar apeiti. Man toks darbo pobūdis labai tinka, mėgstu planuoti, esu susidėliojusi savo darbo dienos ritmą, – įsitikinusi Simona. – Žinoma, gimus vaikui, teko į viską žiūrėti lanksčiau, tekdavo dirbti ir naktimis, ir tuomet, kai norisi ištiesti kojas ir pažiūrėti ramiai Netflix, bet mane visad motyvuoja mintis, kad kas kitas, jei ne aš, kada, jei ne dabar. Viskas ir mano veiklos ateitis tik nuo manęs priklauso, tad stengiuosi rasti balansą tarp poilsio ir darbo bei šeimos. Tiesą pasakius, tai yra labai sunku, bet verta ir, manau, ne aš viena taip gyvenu ir normalu yra visko nesuspėti, ypač turint mažą vaikelį.“

Kaip ateityje transformuosis moters vystomas prekės ženklas „MUDVI“, dar nėra aišku. Šiais metais šalia „MUDVI“ kūrėja sukūrė naują prekės ženklą „Linen and Birds“. Kadangi pačioje veiklos pradžioje Simonai buvo sunku nuspręsti, ką pasirinkti – rankines ar sukneles, gimus vaikui ir prasidėjus vidinei vertybių transformacijai, moteris prisiminė, kad jau seniai norėjo siūti iš lino, bet, atrodė, turėti dvi veiklas ne itin protinga. Vis dėlto gyvenime daugiau klausanti, ką sako širdis, ji nusprendė, kad ir mažais mažais žingsneliais, pradėti siūti iš lino. Pradžiai įvairius smulkius aksesuarus – gumytes, lankelius, kosmetines, prijuostes, o vėliau pradėti kurti marškinius bei sukneles. Kadangi su „MUDVI“ yra pakankamai darbo, „Linen and Birds“ auga lėtai, tad drabužiai platesniam gerbėjų ratui bus pristatyti kitais metais.

Lininės suknelės, nuotraukos iš asmeninio archyvo

Ateityje, šios dvi veiklos kažkuriuo būdu turėtų susijungti, galbūt liks viena, galbūt abi kartu transformuosis. S. Adomavičienė įsitikinusi, kad svarbu negalvoti, kaip čia kuo daugiau uždirbti, kaip daryti viską kuo taisyklingiau, pagal visus rinkodaros dėsnius, nes ne tik žmonės jaučia nenatūralumą, bet ir pats gali nejausti pasitenkinimo vykdoma veikla, kai daroma su mintimi, kad kažkas ne taip.

Sau, pirkėjams ir skaitytojams kūrėja linki klausytis savo širdies, o jei jos nesigirdi, rasti būdų, kaip pailsėti, atsiriboti nuo skubėjimo, kad po įvairių nuomonių, įvykių ir pokalbių uždanga toji širdis būtų išgirsta.