PASGRINDOS UPELIO SLĖNIO PASLAPTYS, ARBA, JEI BIJAI BRIEDŽIO, NEIK Į MIŠKĄ

Parengė Jurga Liaubaitė

Rugpjūčio 5 diena, penktadienis, 8 val. 6 min. traukinys VILNIUS–VARĖNA atsargiai pajuda iš Vilniaus geležinkelio stoties. Žmonių – nedaug. Mažų miestelių stotelės keičia viena kitą. Po geros valandos kelio, žmonėms ėmus šurmuliuoti ir dalytis mintimis apie nacionalinius grybavimo ypatumus Varėnos kraštuose, suprantu, kad mano tikslas – Matuizų traukinių stotis – jau greta. Stotyje mane pasitinka Laura Grabštienė ir jos draugiška augintinė Banga. Prieš devynerius metus Vilnių iškeitusi į Šklėrių kaimą Varėnos rajone ir su bendramintėmis įkūrusi nepriklausomą meno iniciatyvą „Verpėjos“, šiandien moteris kviečia įvairių profesijų žmones atsitraukti nuo darbų rutinos bei miesto triukšmo ir savaitę pabūti atokiame gamtos kampelyje – Pasgrindos upelio slėnyje, – medžių, pievos, vabzdžių ir avių draugijoje.

Pasgrindos upelio slėnis, nuotrauka iš asmeninio archyvo

GYVOJI GAMTA

Iš Matuizų traukinių stoties automobiliu miško keliais iki slėnio važiuojame dar apie 14 kilometrų. Net neįsivaizduoju, ko tikėtis. Žinau tik esminius dalykus – artimiausias septynias dienas praleisiu viena miško namelyje, šalia kurio draugiškai erdve dalysiuosi su nedidele banda avių, tiksliau, keturiomis avelėmis. „Nupiešk man avį“, – netikėtai prisimenu Mažojo princo žodžius. Po šios viešnagės avį tikriausiai galėsiu nupiešti iš visų pusių (nusišypsau).

Avys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Supažindinusi mane su gyvenamosios vietos aplinka ir laukiančiais darbais, Laura išvyksta. Lieku viena. Laikas lyg sustoja. Pirmas krikštas, kurį čia gaunu – masiniai ir skausmingi uodų ir bimbalų (sparvų) įkandimai. Nusipurškusi visomis įmanomomis atsivežtomis priemonėmis, jaučiuosi truputį saugiau. Belieka susidraugauti su skruzdėmis, kurios užėmusios pusę mano gyvenamosios vietos prieangio. Kaip sakė vienas vietinis atklydėlis: „Savõs nekanda, o su šiomis dar reikia susidraugauti.“

Skruzdės, vabalai, musės, dūzgiantis bičių avilys, svirpiantys žiogai, pušies kamieną kalantis genys ir, kaip paaiškės vėliau, dar kitokie stambesni gyvūnai. Visi sugyvena šioje erdvėje ir viens kitam nė kiek netrukdo. Leisk kitam gyventi ir jis padarys tą patį.

Drebulės ir beržo lapai, paliesti vėjo gūsio, nevalingai šiugžda aplink namelio stogą. Keistà ir kiek bauginanti ramybė. Prisimenu vaikystės įgūdžius, kai tėvų namuose pečiuką kūrendavome malkomis. Susiskaldžiusi kelias malkas, lauke esančioje laužavietėje gaminu maistą, virinu atsineštą iš šaltinio vandenį. Avys kiek nedrąsios – atnešu ir joms gaivaus vandens, bandau prisimeilinti sauja avižų dribsnių. Tik vakarop įsidrąsina ir atslūgus kaitrai vis dažniau išbėga iš savo namelio parūpšnoti žolės.

Pasgrinda, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aukštose žolėse išmintu takeliu artinuosi prie upelio – saulei leidžiantis, gera dienos dulkes ir suodinas rankas nuplauti šaltame vandenyje. Kūnas atsigauna. Gyvas gamtos „SPA“. Kojų pėdas masažuoja Pasgrindos dugno akmenėliai.

MIŠKO GĖRYBĖS

Pirmosios naktys namelyje kiek nejaukios. Reikia laiko apsiprasti. Būdama čia pastebiu, kaip paaštrėja klausa, kaip keičiasi reakcija į šakos trakštelėjimą, medžių šnaresį, paukščių balsus, girdimą upelio čiurlenimą. Kaip bebūtų, po tamsios nakties visada ateina šviesus ankstyvas rytas. Žolė dar padengta rasa. Išleidusi avis, einu prie upelio nusiprausti. Saulė skverbiasi pro medžių šakas, nuo vandens kyla paskutiniai rūko likučiai. Namelio terasoje, apsupta rytinių miško garsų, išgeriu arbatos, pusryčiauju. Vis nevalingai žvilgteliu į laikrodį, bet jis lyg tyčia ragina mane atsipalaiduoti ir mėgautis akimirka. Praėjęs tik geras pusvalandis.

Diena po dienos nusistovi savotiška rutina ir laikas ima eiti greičiau. Tarp įprastų darbų – rūpinimosi avimis, ugnies kūrenimo ir maisto gaminimo – skaitau. Vieną vakarą išėjusi pasivaikščioti pamačiau, kad aplinkui esama nemažų mėlynių plotų. Šios minties vedina kitą popietę pasuku miško taku ir uogų ilgai ieškoti netenka. Vienas krūmelis, antras. Kadangi šio miško nepažįstu, laikausi kelio taisyklės ir renku uogas labai toli nuo jo nenutoldama. Valanda laiko – ir pusės litro stiklainis pilnas. Keista, kaip renkant uogas susitelki į procesą – čia ir dabar, ir nekyla daugiau jokių pašalinių minčių. Kiek erzina spiečiai uodų, bet tai menkniekis palyginus su gautu rezultatu.

Mėlynės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dar viena diena ritasi į pabaigą. Vis girdisi ataidintis genio kalimas į medžio kamieną. Žolėje „koncertuoja“ žiogai ar svirpliai, net nežinau. Aplink tiek gyvių, kad visų pažinti neįmanoma. Vien kiek vabzdžių ir musių, vorų ir skruzdžių. Šiandien dar susipažinau su kaimyne lauko pele – ji gyvena tarp namelio šonuose sukrautų malkų. Gyvybės ratas sukasi.

Žiūriu aš į besiganančias avis ir apima keistas ramybės jausmas. Gyvulėliai rūpšnoja žolę, bėgioja būriu iš vieno aptvaro galo į kitą. Uždarytos, bet kartu ir laisvos…

NETIKĖTI SVEČIAI

Viešnagei perkopus į antrą pusę, rytais po truputį imu jaustis kaip filme „Švilpiko diena“, kada dienos vis kartojasi. Ta pati vieta, ta pati rutina, bet mano atveju pasitaiko ir netikėtumų. Aplinkinis miškas ir net trobelės kiemas pilnas staigmenų. Neretai jos ir baugina, tad karts nuo karto sau primenu apie tai, kad reikia atidžiau žiūrėti po kojomis. Pelės ar prieš saulę atropojantys pasišildyti driežai manęs jau nestebina. O štai išgirsti ir pamatyti upeliu einantį briedį su ragų karūna ant galvos – jau kas kita. Vaikščiodama vakare miško taku mačiau pėdas, panašias į briedžio, bet jo paties pamatyti nesitikėjau. Nesu gamtos žinovė, tad viskas jau susidėlioja post factum. Džiaugiausi tik vienu dalyku, kad, paėjėjęs atkarpą upeliu, gyvūnas nusprendė pasukti pievomis į priešingą pusę, nei buvo namelis. Tokie vaizdai, kai matai gamtos didybę, bet kartu ir baimė ima nežinant, kaip viskas susiklostys toliau, priverčia akimirkai sustingti. Man pasisekė – mes draugiškai su gamtos sūnumi pasukome į skirtingas puses.

Žaltys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Didžiausias išbandymas, matyt, man buvo pirmą kartą įvykęs susidūrimas su gyvatėmis. Gyvatėmis sakau abstrakčiai. Jų buvo dvi (dabar jau žinau, kad viena iš jų buvo žaltys), guolį radusios tarp malkų namelio kampe. Rinkdama malkas laužui ir pakėlusi vieną pliauską randu po ja dvi susiraičiusias gyvačiukes. Per kūną nueina šiurpas, bet juk nemesi visko ir rėkdamas nebėgsi. Nuryju seiles ir, prisirinkusi malkų atsargai, kad nereiktų čia eiti ir kitą dieną, pamažėl traukiuosi. Vėliau svarsčiau, ar būtų lengviau, jei iš anksto būčiau žinojusi, kad yra tikimybė susidurti su gyvate. Ar vis dėlto geriau iš anksto nežinoti ir nesukaustyti savęs baime ir nežinomybe to, kas gali įvykti, o gal net ir neįvyks.

PAMOKOS

Paskutinės dvi dienos praeina ramiai ir be didesnių staigmenų. Pabudusi ryte jau žinau, ką veiksiu ir kaip praeis diena. Namelyje esančioje knygų lentynoje randu Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“. Pamenu, kad mokykloje prieš gerus dvidešimt dvejus metus būsiu jį skaičiusi. Kūrinyje gausu gamtos aprašymų, besikeičiančių metų laikų ir jų atspindžio gamtoje bei žmonių darbuose. Šią savaitę aš tarsi taip pat turiu progą grįžti į laikus, kai žmonės gyveno be elektros, vandenį kibirais nešdavo iš šulinių, skalbė upeliuose ar ežeruose, maitinosi tuo, ką užsiaugindavo ar su jais pasidalydavo gamta.

Voratinklių verpstės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ką man davė Pasgrindos upelio slėnis? Jis dar kartą man patvirtino, kad žmonės kartais neįvertina savęs ir savo galimybių, bandydami kažkaip save pateisinti, kad jie vieno ar kito negalį. Niekad nežinai, ar gali, jei niekad to nepabandei, ar ne taip. Nėra gėda patirti nesėkmę. Jos suteikia progą mokytis ir nekartoti tų pačių klaidų. Buvau pavargusi nuo darbų, žmonių, kylančio vidinio nerimo, sau keliamų lūkesčių. Savaitė gamtoje, kur nėra interneto ryšio, telefono ryšys taip pat veikia prastai, tamsoje gali pasišviesti tik žvakėmis, kad pasigamintum šilto maisto, turi atlikti dar kelis veiksmus (pasirinkti malkų, jas sukapoti, įkurti ugnį), leido pažvelgti į save kitu kampu. Ramiai pabūti su savimi, pabandyti atrasti, kas vis dėlto svarbu, neužpildant pauzių socialinių tinklų triukšmu, nestebint dirbtinių šypsenų ir iškreiptų, rožinėmis spalvomis piešiamų, vaizdų.

Lengvas sparnų plazdėjimas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Džiaugiuosi, kad tam ryžausi ir aplinkybės susidėliojo taip, kad galėjau patirti šį nuotykį, – išbandžiau savo galimybes, o gal ir ribas. Nereikia stengtis būti laimingam – reikia tiesiog tokiam būti!

Rugpjūčio 12 diena, penktadienis, 11 val. 16 min. traukinys VARĖNA–VILNIUS išjuda iš Matuizų geležinkelio stoties. Su naujomis mintimis ir įkvėpimu grįžtu namo…